Vaistinės žaliavos vartojimas — vienas racionalaus išteklių

Kompleksinis visų augalo dalių, kaip vaistinės žaliavos, vartojimas — vienas racionalaus išteklių vartojimo punktų. Dar neišspręsta žiedų, lapų ir stiebų viršūnių paruošimo problema. Dar daugiau visiškai nepateisinamai žaliavos prarandama ruošiant daugiamečių augalų, tokių, kaip rožinė rodijolė (auksinė šaknis), šlamagraižė leuzėja ir kitų, požeminę dalį.

Plačiai paplitusias ir lengvai atsikuriančias rūšis galima rinkti ir ruošti pavasarį ir rudenį. Beržo pumpurus racionaliau ruošti ne tik pavasarį, per labai trumpą jų brinkimo periodą, bet ir per visą rudenį ir žiemą, kai kertamas miškas; tai leidžia surinkti kur kas daugiau tokios deficitinės žaliavos.

Žaliavos paruošas toje pačioje vietoje galima atlikti tik po griežtai nustatyto laiko, per kurį duotoji augalų rūšis visiškai atsistato. Daugiamečių augalų antžemines dalis, žiedynus tam tikrame plote galima rinkti ir ruošti kasinet su sąlyga, kad bus paliekama 30-50% augalų dauginimuisi. Kai žaliava yra požeminė augalų dalis, atsistatymui paliekama 25-40 % gerai išsivysčiusių augalų, vėl renkami ir ruošiami augalai tame pat plote po 2 15 metų; tai priklauso nuo rūšies biologinių ypatybių.

Valerijoną rinkti vienoje vietoje galima tik kas dveji metai. Ruošiant trilapio pupalaiškio ir šalpusnio žaliavą, rekomenduojama nupjauti lapus nepažeidžiant šaknų.

Tikslinga pagalvoti ir apie visų augalo dalių panaudojimą jį išrovus. Dabartiniu metu medicinoje visiškai nenaudojamos kai kurių augalų šakos, šaknys ir lapai gali būti panaudoti vonioms kaip vaistai, reguliuojantys organizmo medžiagų apykaitą ir bendrai stiprinantys žmogaus organizmą.

Kaip rodo statistika, pirmąją vietą tarp mirtingumo priežasčių užima širdies ir kraujagyslių sistemos ligos (hipertoninė liga, miokardo infarktas, aterosklerozė). Širdies ir kraujagyslių sistemos ligų gausėjimas teisingai siejamas su nepaliaujamai greitėjančiu mūsų gyvenimo tempu, nervine įtampa, per dideliu emociniu krūviu, ryškiu fizinio darbo, kuris turi palaikyti reikiamą mūsų organizmo tonusą, vaidmens sumažėjimu.

Gydytojo praktiniame darbe nuo neatmenamų laikų širdies ir sąnarių ligoms gydyti plačiai vartojami vaistiniai augalai. Augalų pasaulyje galima rasti bet kurių vaistų, vartojamų sergant širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, grupę (hipotenzinių, raminamųjų, tonizuojančiųjų; kraujo krešėjimą stabdančiųjų, kraujagysles plečiančiųjų, antiaritminių ir kt.). Tarp šios vaistų grupės ypatingą vietą užima širdį veikiantys glikozidai, kurių turi daugelis nuodingų vaistinių augalų, priklausančių 12 šeimų, kai kurie iš jų auginami arba auga savaime. Tokios medžiagos selektyviai veikia širdies raumenį, padidina jo susitraukimą. Vartojant per dideles vaistažolių dozes, jos veikia kaip nuodai, sukeliantys širdies veiklos sutrikimus.

Yra nemažai augalų, kurie vartojami medicinoje širdies ligoms gydyti, bet ne kiekvieną iš jų galima vartoti neturint medicinos žinių ir be gydytojo kontrolės. Tarybų Sąjungoje sveikatos apsaugai skirtas visų didžiausias pasaulyje širdies glikozidų asortimentas. Medicinos praktikoje vartojami preparatai iš įvairių šermukšnio, gudobelės, pakalnutės, rusmenės ir kitų augalų rūšių.

Kartais iškyla būtinybė greitai išsivirti kavos

Kava su erškėtuogėmis. Skanu vitaminizuotą kavos gėrimą galima pagaminti su išdžiovintomis erškėtuogėmis. Jos kruopščiai išplaunamos karštu vandeniu, sudedamos termosą ir užpilamos verdančiu vandeniu. Proporcija maždaug tokia: pusė stiklinės uogų, 0,5 l vandens. Termose užpilas išlaikomas apie 12 valandų. Toliau šis užpilas vartojamas vietoj vandens verdant kavą įprastu būdu. Užpilo koncentraciją galima sumažinti atskiedžiant jį verdančiu vandeniu.

Kavamedžiai dera tik kas ketveri penkeri metai

Kartais iškyla būtinybė greitai (pavyzdžiui, žygyje) išsivirti kavos. Šiuo atveju labai patogu vartoti kavos esenciją arba sirupa. Jie išgelbsti jus nuo papildomų rūpesčių. Be to, jų dedama įvairius kulinarijos ir konditerijos gaminius.

Kavos esencija. į nedidelį puodą suberiama 500 g miltinio cukraus ir užkaičiama ant ugnies. Nuolat maišoma, kol pasidaro šviesiai rudas. Paskui jis ištirpinamas 2 l vandens ir verdamas, kol pasidaro tirštas sirupas. Ruošiama juoda koncentruota kava. Proporcija maždaug tokia: 250 g maltos kavos, 2 l vandens. Kava sumaišoma su sirupu ir ši esencija išpilstoma į gerai išplautus butelius; uždaroma hermetiškai.

Kava žmogui žinoma nuo neatmenamų laikų

Kitas būdas. 1l verdančio vandens 15 min. verdama 150 g maltos kavos. Nukaitus nuo ugnies, suberiama 400 g miltinio cukraus, kruopščiai išmaišoma, perkošiama ir išpilstoma butelius.

Esencija išsilaiko gana ilgai. Kavos gėrimui paruošti pakanka 1-2 šaukštelių esencijos, išmaišytos puoduke karšto vandens arba pieno.

Šaltas kavos užpilas. Kavos malinys užpilamas šaltu virintu vandeniu ir laikomas vieną parą. Proporcija: 100 g maltos kavos stiklinei vandens. Paskui užpilas iškošiamas ir laikomas sandariai uždarytame inde.

Brazilijoje kava auginama 17 iš 21 valstijos, bet tik 4 valstijoms tenka 98%

Kavos gėrimui paruošti užpilo pilama verdantį vandenį. Jo pilama pagal skonį, bet žiūrėkite, kad kavos koncentracija neviršytų rekomenduojamų normų.

Kavos sirupas. Sirupui paruošti imama 200 g maltos kavos ir 750 g cukraus. Iš maltos kavos pagaminama labai stipri kava — truputį daugiau kaip pusė litro. Truputyje vandens ištirpinamas cukrus, tas sirupas supilamas kavą ir vėl užkaičiama ant ugnies. Ar sirupas geras, galima patikrinti jo lašą įlašinus į šalto vandens stiklinę. Jei lašas, krisdamas vandenį, neišsileidžia, sirupas gatavas. Tirpalas atšaldomas ir išpilstomas butelius. Kavos sirupą malonu gerti su šaltu vandeniu, kai karšta.

Kava ir arbata skirtingai veikia odą

Po pietų malonu išgerti puoduką karštos kavos, o karštą saulėtą dieną, kai kankina troškulys, labai malonūs šalti kavos gėrimai. Jiems paruošti paprastai reikia mažai laiko, ypač jei turime pagamintos kavos esencijos arba tirpiosios kavos.

Frezijų ligos: Kekerinis puvinys, Heterosporiozė, Bakterinės rauplės

Augant frezijoms, šiltnamiuose palaikyti žemą temperatūrą ir juos labai gerai vėdinti.

Nuolat šalinti sergančius augalus. Išrovus augalus, žemę dezinfekuoti kalkių pienu arba ją iškasti. Vegetacijos metu purkšti fungicidais.

Iškastus gumbasvogūnius reikia tuoj beicuoti.

Kekerinis puvinys (sukėlėjas Botrytis cinerea Pers. f. gladioli). Pažeisti lapai ir stiebai iš pradžių būna dėmėti, vėliau visai nudžiūva. Dėmės pilkšvai rausvos. Pūva stiebo kaklelis ir gumbasvogūniai. Priešingai negu fuzariozė, ši liga smarkiau plinta žemoje temperatūroje. Dėmės atsiranda ir stiebo kaklelis pradeda pūti daugiausia 12-19 °C temperatūroje, o gumbai pūva 2-7°C temperatūroje. Jeigu oro temperatūra aukštesnė kaip 21 °C ir oras sausas, grybelis žūva. Tokioje dirvos temperatūroje jis gali išsilaikyti, nes čia drėgna.

Manoma, kad ši liga ne taip plinta, kai gumbasvogūniai palaikomi 30 °C temperatūroje. Mat, jie apsitraukia plėvele, pro kurią sporos neprasiskverbia į gumbasvogūnį.

Paprastasis kekerinis puvinys (sukėlėjas Botrytis cinerea Pers.). Ant lapų ir stiebų atsiranda pilkšvai rudos dėmės, vėliau pradeda pūti ne tik šie organai, bet ir žiedai. Šaltoje drėgnoje aplinkoje ši liga plinta greitai, todėl, pastebėjus pirmuosius ligos požymius, reikia kurį laiką augalų nelaistyti ir gerai vėdinti šiltnamius. Nuo šios ligos efektyvūs vario ir nelabai efektyvūs aukščiau nurodyti sisteminiai fungicidai: benlatas, fundazolas.

Sklerozinis (sausasis) puvinys (sukėlėjas Sclerotinia glgdioli (Mass.) Drayb.). Augalai gelsta ir auga labai lėtai. Pūva šaknys ir stiebai prie pagrindo. Pažeistose vietose galima įžiūrėti juosvus grybo skleročius. Ant gumbasvogūnių atsiranda apvalios raudonai rudos dėmės; jos laipsniškai plečiasi, įdumba ir kietėja. Augalai užsikrečia per dirvą.

Kardelių kietasis puvinys (Septoria gladiolii Pass.). Gumbasvogūniai pažeidžiami panašiai kaip ir užsikrėtus sausuoju puviniu. Ant lapų pasirodo rausvai rudos dėmės. Dėmių viduje galima įžiūrėti juosvus grūdelius — sukėlėjo piknidžius. Iš jų išbyra sporos, kurios platina ligą. Liga daugiausia plinta per dirvą.

Heterosporiozė (Heterosporum gracile Wallr.). Ant lapų atsiranda geltonos, vėliau juoduojančios dėmės. Ši liga daugiausia plinta drėgnoje dirvoje arba kai trūksta joje fosforo ir kalcio. Augalus galima purkšti vario preparatais.

Be to, įvairios frezijų ligos plinta dėl blogos dirvožemio struktūros bei netinkamo tręšimo, ypač kenkia per didelis azoto kiekis (G. F. C. Wheeler, 1963).

Bakterinės rauplės (Pseudomonas marginata). Pirmiausia sudžiūva jauni lapai, o vėliau ir visas augalas. Ant gumbasvogūnių atsiranda įdubusios rudokos blizgančios dėmės. Liga labai greitai plinta, kai gumbasvogūniai laikomi drėgnoje aplinkoje.

Apsauga. Kovojant su frezijų ligomis ir kenkėjais, svarbiausia yra profilaktinės priemonės, nes kova, pasireiškus invazijai, tik iš dalies efektyvi. Be to, labai dažnai augalai nukenčia ne nuo vieno parazito, o nuo keleto. Todėl augintojai I profilaktines frezijų apsaugos priemones turi žiūrėti kaip į būtiną sudėtinę šios kultūros auginimo grandį.

Frezijų grybinės ligos, ligos sukėlėjai, apsaugos priemonės

Fluoridų toksikozė. Frezijų įvairias anomalijas gali sukelti fluoro vandenilio dujos. Nustatyta, kad net nuo labai mažų fluoro koncentracijų (6 dalelės fluoro 1 mln. oro dalelių) frezijos blogai auga, lapuose pradeda ryškėti nekrozės požymiai. Pasirodo, kad fluoras skatina nekrozės viruso plitimą. Daug kur nurodoma, kad superfosfatas nelabai tinka frezijoms, nes jame yra iki 1% fluoro vandenilio. Mes tręšėme frezijas superfosfatu, tačiau būdingo toksikozės fluoridais požymio lapų viršūnių džiūvimo — nepastebėjome. Nuo didesnio fluoro vandenilio kiekio žiedai deformuojasi ir nepražysta.

H. Voltingas (1972) nurodo, kad fluorui labai jautrios Golden Melody, Ballerina, Pimpernel, Sonata, Apollo, Golden Yeliow ir Rose-Marie frezijų veislės, nelabai jautrios Blauwe Wimpel, White Swan, Royal Blue.

Gumbasvogūnių pupacijos. Ilgą laiką frezijų augintojai susidurdavo su viena gana didele kliūtimi. Pasodinti gumbasvogūniai 3-6 mėnesius išbūdavo dirvoje nedygę, po to normaliai augdavo. Su šiuo reiškiniu mums teko susidurti, auginant gumbasvogūnius-valkučius. Pasodinti gruodžio mėn. jie sudygo tiktai kitų metų birželyje, o žydėjo tuoj po Naujųjų metų. Taigi iki žydėjimo praėjo 13 mėnesių (visais auginimo periodais buvo daugiau kaip 15 mėnesių). Tuo tarpu visais kitais atvejais gruodžio mėn. pasodinti žydėdavo kovo—balandžio mėn., o būdavo iškasami birželio mėn., t. y. praėjus 6 mėn. Taip atsitiko dėl to, kad vaikučius prieš sodinimą per ilgai (6 savaites vietoj 3) laikėme 10-13 °C temperatūroje. Toks reiškinys vadinamas gumbasvogūnių pupacijomis. Gumbasvogūniai nedygsta ne dėl to, kad jie yra ramybės būklėje. Jie leidžia šaknis ir virš jų auga nauji gumbasvogūniai, tačiau kiti augimo taškai būna ramybės būklėje. Šie vegetuoti pradeda tiktai tada, kai išauga ir subręsta naujas gumbasvogūnis.

Kaip buvo rašyta, frezijos yra kilusios iš Pietų Afrikos, kur tuo metu, kai gumbasvogūniai esti ramybės būklėje, būna sausros ir labai karšta. Jų augimo metas sutampa su vėsiu drėgnu periodu. Frezijos prisitaikė prie šių klimatinių sąlygų, todėl, visai pakeitus jas, augimas sutrinka.

Pupacijos visuomet pasireiškia tada, kai gumbasvogūniai ramybės periode ilgesnį laiką išbūna 6-15°C temperatūroje.

LIGOS

Grybinės ligos

Frezijų fuzariozė (sukėlėjas Fusarium oxysporum f. gladioli (Mass) Snayder et Hansen).

Ligos sukėlėjas plinta per dirvą, pirmiausia pažeisdamas šaknis, vėliau gumbasvogūnius. Ant gumbasvogūnių atsiranda daug rudų dėmių, jie suminkštėja, o vėliau sudžiūva, t. y. susidaro mumijos. Lapai nustoja augti arba išlinksta į tą pusę, kur jau gumbasvogūnis pradėjęs pūti. Pirmiausia pagelsta jauni lapai, o ant žiedynkočių atsiranda rudi dryžiai.

Ši liga padaro daug žalos, ypač kai frezijos auga aukštesnėje kaip 20 °C temperatūroje blogai vėdinamuose šiltnamiuose.

Apsaugos priemonės. Jeigu frezijos auginamos žemių mišiniuose, tai prieš sodinant būtina juos dezinfekuoti karštais garais, karbationu (vapamu), formalinu. Ypač svarbu gerai dezinfekuoti dirvą, jeigu frezijos toje pačioje žemėje auga ne pirmą kartą. Mat, dauguma grybinių ligų sukėlėjų dirvoje išsilaiko iki 5 metų, o Fusarium genties net iki 10 metų.

Kavoje yra daugiau kaip trisdešimties pavadinimų organinių rūgščių

Apie darbus šioje srityje buvo rašyta žurnale „Chemija ir gyvenimas”. Aukšta kepinimo temperatūra neveikia kofeino kiekio. Jis visas išlieka, o kepinant mažėja kavos pupelių masė, todėl kofeino procentinė išraiška didėja. Trigonelinas kepinant suyra. Šio proceso metu susidaro didelis kiekis nikotininės rūgšties. Šį sudėtinga organinė medžiaga yra vienas iš B grupės vitaminų. Jie yra labai svarbūs biocheminiams procesams vykstantiems gyvame organizme ir apsaugo nuo sunkių podagros tipo ligų. Seniai pastebėta, kad kai kuriuose Pietų Amerikos rajonuose žmonės nuolat kenčia badą, tačiau podagra praktiškai neserga. Šių keistenybių paslaptis, pasirodo, yra ta, kad kavos pupelėse yra nikotininės rūgšties. Juk kava — nacionalinis Lotynų Amerikos gyventojų gėrimas ir jos geriama daug.

Kavoje yra daugiau kaip trisdešimties pavadinimų organinių rūgščių (tarp jų obuolių, citrinų, acto ir kavos). Vienos iš jų — chlorogeninės — dideliais kiekiais randama tik kavos pupelėse. Priklausomai nuo rūšies jos kiekis svyruoja nuo 4 iki 8%. Kitų augalų vaisiuose ir lapuose jos yra labai mažai. Kepinant chlorogeninė rūgštis skyla, ir sudaro kitus organinius produktus, suteikiančius kavai būdingą, truputį burną sutraukiantį prieskonį. Kavoje esančios įvairios rūgštys teigiamai veikia skrandžio veiklą ir gerina virškinimą.

Būdingos kavai ir kitos sudėtingos medžiagos — taninai. Kavai jie suteikia kartumo. Pienas ir grietinėlė suriša taninus ir kava iš dalies netenka kartumo. Pabrėšime, kad, gaminant kavą, praktiškai visas kofeinas pereina gėrimą.

Užbaigdami trumpą ekskursą chemijos sritį, turime pasakyti, kad sudėtingi cheminiai procesai, vykstantys kavos pupelėse, ištirti toli gražu ne visi. Dar neatskleistas atskirų sudedamųjų, juo labiau viso medžiagų komplekso, vaidmuo.

Vienas iš Kozmos Prutkovo aforizmų byloja: „Ir išmintingas Volteras abejojo kavos nuodingumu!”. Tai išplaukia iš Voltero žodžių: jei kava — nuodas, tai išimtinai lėtai veikiantis, nes aš nuo jos jau mirštu daugiau kaip pusė amžiaus”.

Ar kenkia kava žmogaus organizmui?

Atrodytų, keistas klausimas. Prisiminkime, kad kava nuo seniausių laikų vartojama kaip gydomoji priemonė. Dar iki 1000ųjų mūsų amžiaus metų arabų gydytojas ir alchemikas Razes savo kūriniuose aprašė gėrimo „binčum”, t.y. kavos, gydomąsias savybes. Rytuose buvo manoma, kad kava pagreitina mintį, džiugina širdį, padeda nuo akių ligų, yra puiki priemonė nuo podagros, vandenės ir skorbuto. Kava arabiškai reiškia „būti stipriu”, „aktyviu”.

Italų botanikas ir gydytojas Prosperas d ‘Alpino, 1592 m. Venecijos pasiuntinybę lydėjęs Egiptą, savo traktate apie kavą primygtinai ją rekomendavo kaip pirmarūšę gydomąją priemonę. Taip pat žinome, kad 1665 m. vienas iš dvaro gydytojų rusų carui Aleksejui Michailovičiu išrašė tokį receptą: „Pagaminta kava, žinoma persams bei turkams ir įprasta po pietų… nuostabus vaistas nuo nuovargio, slogos ir galvos skausmo”.

Žinomas XVIII a. švedų gamtotyrininkas ir gamtininkas Karlas Linėjus viename iš savo veikalų taip apibūdino kavą: „Šis gėrimas stiprina galvą, gerina virškinimą, valo užterštą žarnyną, šildo pilvą”.

Naudojantis elektroniniais teodolitais, galima automatizuoti matavimo procesus

Šiuo metu yra keletas elektroninių skleidimo būdų limbuose (skrituliuose) atskaičiuoti. Labiausiai paplitę yra kodinis inkrementinis ir dinaminis būdai. Skritulio atskaičiavimas pagrįstas dvejetaine skaičiavimo sistema. Si sistema labai patogi koduoti, nes ją sudaro tik du skaitmenys (0 ir 1). Šiuos skaitmenis lengva išreikšti fizikiniu būdu: šviesu ar tamsu, yra elektros įtampa arba jos nėra ir t. t. Iš dvejetainės sistemos informaciją mikroprocesorius perkoduoja Į įprastinę dešimtainę ir perduoda ją indikatoriui.

Taikant pozicinį kodų būdą, stiklinis skritulys radialiai trafaretiškai sužymimas šviesą praleidžiančiais ir tamsiais laukeliais. Pirmieji laukeliai dalijami į dvi (šviesią ir tamsią) dalis, kiti į keturias dalis ir t. t. Skleidžiama optiniu elektroniniu būdu panaudojant šviesos ir fotodiodus, kurie poromis išdėstomi abiejose skritulio pusėse. Pagal skritulio šviesos laidumo požymius formuojama dvejetainėje sistemoje absoliuti atskaitos reikšmė, kuri indikatoriuje pateikiama jau dešimtainėje sistemoje. Skleidimo tikslumas 0,25-1,5 mgon (maždaug 0,8-4″). Pozicinis kodų metodas pritaikytas teodolite T 1000 (Wild, Sveicarija).

Taikant inkrementinį būdą, skritulys sužymimas radialiniu rastru šviesiais ir tamsiais ruoželiais (inkrementais). Kiekvienas šviesus bei tamsus elementas sukelia fotodiode vieno periodo elektrinį signalą. Signalų skaičių registruoja skaitiklis.

Stebėtojas gauna ne absoliutinę krypties atskaitą, o tik krypties pokytį. Kai rastrų skaičius lygus 25 000, skleidimo tikslumas yra 0,2 mgon ( Inkrementinis būdas plačiai taikomas elektroniniuose teodolituose ir tacheometruose. Tai teodolitai ETh3 ir ETh4 (Opton, VFR), E2 (Kern, Šveicarija), DT-20 (Topcon, Japonija) ir kt.

Dinaminis skleidimo būdas panašus į inkrementinį, tik sužymėtas rastrais skritulys tolygiai sukasi (keli apsisukimai per sekundę). Norint sužinoti kampą, fiksuojama skritulio padalų praėjimo tarp dviejų kampą sudarančių krypčių trukmė. Sis metodas labai tikslus. Jis pritaikytas teodolite T 2000 (Wild, Šveicarija), taip pat elektroniniuose tacheometruose RECOTA ir RETA (Carl Zeiss, Vokietija). Tikslumas yra net 0,1 mgon (0,3″).

Dažnai elektroniniais metodais atskaičiuojama abiejose skritulio pusėse, šitaip pašalinant necentriškumo įtaką. Skritulių kodavimo ir skleidimo metodai nuolat tobulinami. Tobulėjant mikroelektronikai, gaminami lengvesni ir pigesni teodolitai. Ateityje jie turėtų pakeisti jau apie 70 metų naudojamus optinius teodolitus. Naudojantis elektroniniais teodolitais, galima automatizuoti matavimo procesus, nebereikia matavimo rezultatų rašyti į lauko žurnalus. Įvairios firmos pasaulyje gamina nemaža įvairaus tikslumo elektroninių teodolitų. Dažnai jie yra elektroninių tacheometrų sudėtyje.

Antžeminiai ženklai skirstomi į signalus ir piramides

Antžeminiai ženklai skirstomi į signalus ir piramides. Statomi mediniai ir metaliniai (stacionarūs ir išardomi) ženklai.

Antžeminiai ženklai reikalingi tam, kad būtų matomi gretimi punktai ir būtų galima išmatuoti kampus bei linijų ilgius. Matuojant instrumentas statomas ant instrumentinės signalo dalies stovo. Vizuojama j aukščiausią signalo dalį — vizavimo cilindrą. Signalo aukštis priklauso nuo atstumo tarp taškų, reljefo, augmenijos, statinių ir gali būti 10-50 m. Nuo signalo aukščio priklauso ir jo konstrukcija. Atliekant 1-os klasės trianguliaciją, vizavimo spindulys turi praeiti virš kliūties (reljefo, augmenijos, statinių) ne mažiau kaip 6 m, 2-os klasės — 2 m.

Piramidės statomos, kai atstumai tarp taškų nedideli (dažniausiai atliekant 3-os ir 4-os klasės trianguliaciją). Piramidės, kaip ir signalo, aukštis priklauso nuo vietovės. Matavimo instrumentas statomas ant žemes paviršiaus.

Statomi trijų arba keturių kojų signalai ir piramidės. Po kiekviena piramide ir signalu įkasamas požeminis ženklas. Kai signalas medinis, atpažinimo ženklas statomas vienos signalo kojos kryptimi 1,5 m atstumu nuo centro

Apsauginė plokštelė tvirtinama iš požeminio ženklo pusės. Kai piramidė medinė, atpažinimo ženklas statomas iš lauko pusės 1 m atstumu nuo vienos jos kojos.

Prie nuolatinių metalinių antžeminių ženklų atpažinimo ženklai nestatomi. Apsauginė plokštelė tvirtinama prie ženklo kojos. Demontavus išardomus metalinius antžeminius ženklus, virš požeminio ženklo ant betoninių pamatų statoma 5-6 m aukščio metalinė atpažinimo piramidė. Prie jos tvirtinama apsauginė plokštelė. Pastatytiems ženklams suteikiamas pavadinimas, sudaromas ženklo vietos abrisas ir jos aprašas.

Linijos, kurios horizontaliosios projekcijos ilgis vietovėje yra 357 m, 1:5 000 masteliu sudarytame plane bus lygus atkarpai xy.

Jeigu reikia rasti linijos horizontaliosios projekcijos ilgį vietovėje, kai žinomas jos ilgis plane, tai šis ilgis plane fiksuojamas skriestuvu. Paskui skriestuvo kojelės statomos ant horizontalios grafiko linijos taip, kad viena jo kojelė stovėtų ant kurio nors statmens, o kita — transversalės susikirtimo su horizontalia linija taške. Jeigu, pavyzdžiui, skriestuvo kojelės stovės taškuose z ir t, tai atstumas lygus 284 m.

Skersinio mastelio grafikas dažnai braižomas ant metalinės plokštelės. Braižymo tikslumas 0,1 mm.

Mastelio grafiniu tikslumu vadinamas linijos ilgis vietovėje, atitinkantis 0,1 mm atkarpą plane. Jei ši atkarpa trumpesnė kaip 0,1 mm, akis jos neatskirs nuo taško.

Taigi grafinis mastelio tikslumas gaunamas 0,1 mm padauginus iš skaitmeninio mastelio vardiklio M (0,1 mm), pavyzdžiui, skaitmeninių mastelių: 1:500; 1:1 000; 1:5 000; 1:25 000 grafinis tikslumas atitinkamai toks m: 0,05; 0,1; 0,5; 2,5.

Mastelio grafinis tikslumas rodo, kokio ilgio linija arba kokio skersmens kontūras turi būti matuojamas vietovėje, kad galima būtų juos pavaizduoti to mastelio plane. Pavyzdžiui, sudarant 1:25 000 mastelio žemėlapį, nereikia matuoti trumpesnių kaip 2,5 m ilgio linijų, nes jų negalima pavaizduoti žemėlapyje. Jeigu vietovės kontūras svarbus, tai jis vaizduojamas sutartiniu ženklu.

Dažnai tenka spręsti tokį uždavinį: kokio mastelio turi būti sudarytas žemėlapis ar planas, kad jame būtų pavaizduoti visi vietovės kontūrai, kurių skersmuo ne mažesnis kaip 2 m. Jeigu mastelio grafinis tikslumas 2 m, o trumpiausia atkarpa žemėlapyje 0,1 mm.

Taigi būsimo žemėlapio mastelis turi būti 1/20 000.

Mastelis, kuriuo sudarytas žemėlapis, vadinamas pagrindiniu masteliu. Kadangi žemėlapis yra sferinio paviršiaus atvaizdas plokštumoje, tai faktinis žemėlapio mastelis nebus pastovus ir skirsis nuo pagrindinio mastelio, t. y. mastelis bus kintamas.

Pagrindinį mastelį prilyginus vienetui, kintamas mastelis bus didesnis arba mažesnis už vienetą, pavyzdžiui, 1,025, 1,050 arba 0,980, 0,992 ir kt. Tokie masteliai vadinami kartografiniais.

Bet kuriame žemėlapio taške faktinis mastelis lygus pagrindinio ir kartografinio mastelių sandaugai.

Geodezinio tinklo punktų įtvirtinimas vietovėje

Remiantis geocentrine koordinačių sistema, lengviau išreikšti geogravitacinį potencialą

Nėra patikimų duomenų, ar Žemės masės centras juda. Faktai liudija, kad, jeigu jis juda, tai, matyt, nedaug. Todėl sutapdinti bendros Žemės koordinačių sistemos pradžią su Žemės masės centru yra natūrali sąlyga. Be to, įvykdžius šią sąlygą, lengviau spręsti ir formuluoti uždavinį apie dangaus objekto judesį aplink Žemę, nes dangaus objekto tikrosios orbitos plokštuma visada eina per Žemės masės centrą.

Remiantis geocentrine koordinačių sistema, lengviau išreikšti geogravitacinį potencialą. Svarbu, kad viena iš bendros koordinačių sistemos ašių sutaptų su poline Žemės inercijos ašimi (jos atžvilgiu Žemės inercijos momentas turi didžiausią reikšmę). Ši ašis bus artima Žemės sukimosi ašiai. Kad ši sąlyga būtų geriausiai išlaikyta, A. Orlovas pasiūlė visos epochos inercijos ašį nukreipti vidutinį polių, gautą pašalinus iš tikrosios jo padėties visus numatomus periodinius judesio komponentus.

Šiuo metu pagal tarptautinį susitarimą sąlygine ašigalių vieta laikoma padėtis, artima vidutinei ašigalių padėčiai 1900-1905 m.

Apskritai elipsoidas ir jo gravitacinis laukas yra matematinis modelis, kuriuo aproksimuojama planetos arba jos natūralių palydovų forma ir gravitacinis laukas. Paprastai elipsoido parametrai (masė, kampinis judėjimo greitis, ekvatoriaus spindulys ir kt.) prilyginami tam tikriems realios planetos formos parametrams, elipsoido centras ir polinė ašis sutapdinami su masių inercijos centru ir planetos sukimosi ašimi. Toks elipsoidas vadinamas Normaline Žeme.

Normalinė Žemė kaip realaus kūno ir Žemės gravitacinio lauko pirmo priartėjimo matematinis modelis tiksliausiai išreiškia realią Žemės formą ir jos gravitacinį lauką, patenkina mokslinius ir praktikos poreikius. Pavyzdžiui, jis naudojamas tiriant Mėnulio judėjimo pobūdį, įvertinant planetų reiškinius ir sprendžiant daugelį geofizinių uždavinių, panaudojant dirbtinius Žemės palydovus ne geodeziniams reikalams ir skaičiuojant kosminių aparatų, leidžiamų į mėnulį ir kitus tolimus objektus, trajektorijas.

Aukštoji geodezija tiria ir geodinaminius reiškinius, susijusius su Žemės evoliucija. Žemės plutos judesiai, litosferos plokščių persistūmimas, kranto linijų ir jūrų bei vandenynų lygių pasikeitimas, nevienodas Žemės sukimasis ir jos polių judėjimas — tai sudėtingi reiškiniai, sąlygojami globalinių procesų. į juos reikia atsižvelgti apdorojant astronominius, geodezinius, gravimetrinius ir palydovų stebėjimo duomenis. Juos tiria ne tik geofizika, geologija, okeanologija, astronomija, bet ir aukštoji geodezija.

Pakartotinai niveliuojant ir matuojant vandens lygį įvairiuose geodinaminiuose poligonuose, galima patikimai įvertinti vertikaliuosius Žemės plutos judesius. Daug tokių darbų atliekama seisminėje zonoje.

Vertikaliųjų Žemės plutos judesių tyrimai Lietuvoje parodė, kad vidurio Lietuva leidžiasi 0,5-1,5 mm/metus, o rytiniai, pietiniai ir pajūrio rajonai tokiu pat greičiu kyla.

Ramiojo vandenyno litosferos grimzdimo greitis išilgai Kurilų—Kamčiatkos įdubos kinta nuo 7,5 cm/metus šiaurėje iki 8,5 cm/metus pietuose. Arktinių jūrų pakrantės azijinės dalies judesiai yra svyruojamieji, vertikalūs, jų amplitudė 10-12 cm, periodas — apie 20 metų.

Žemės paviršius grimzta išpumpuojant gruntinius ir artezinius vandenis. Kai kurie Tokijo rajonai per 50 metų nusileido 4 m, o Mechiko — iki 8,5 m.

Šiuolaikinė pasaulinės gamybos pažanga keičia globalinį Žemės vaizdą. Technogeniniai pakitimai artimiausiais dešimtmečiais didės realizuojant urbanizacijos projektus, toliau naudojant Žemės gelmių turtus, įsisavinant jūrų šelfus ir vandenynus.

Geodezija ir kvazarai, kuo tai susiję.

PERVEŽIMO PASLAUGOS PRIEŠ MEDINIŲ PAVIRŠIŲ PARUOŠIMĄ

Aliejiniais dažais galima dažyti tik visiškai sausą tinką arba medį. Nudažius drėgną, nepakankamai išdžiūvusį paviršių, aliejiniai dažai uždaro visas medžiagos paviršiaus poras ir neleidžia išgaruoti drėgmei. Drėgmė tada kaupiasi po aliejinių dažų sluoksniu, dažytame paviršiuje atsiranda rudo skystimo pilnų pūslių, kurios vėliau trūksta, dažai lupasi, ir paviršius labai negražiai atrodo. Panašiai atsitinka ir nudažius drėgną medį, be to, šis ir pats pūva.

Drėgname tinke paprastai yra dar daug šarmų. Dėl to aliejiniais dažais dažytas drėgnas tinkas ne tik pūslėja, bet ir dažų sluoksnis ilgai nedžiūsta, būna minkštas, lipnus. Kad tinkas, ypač pataisytose vietose, greičiau džiūtų, galima jį pašildyti elektrine krosnele ar plytele. Šiam tikslui galima naudoti ir žarijas, tik reikia žiūrėti, kad neatsirastų smalkių.

Prieš gruntuojant sienas kalkių pienu patartina buitinę techniką išvežti.

Naujas arba pertrintas senas tinkas pirmiausia gruntuojamas kalkių pienu ir, kai gerai išdžiūsta, nuo jo nuvalomos smėlio kruopelės ir užtaisomi plyšiai; taip paruoštas tinkas gruntuojamas pokostu arba oksoliu. Geriausia gruntuoti grynu pokostu arba oksoliu, įmaišius truputį dažų — ochros, geležies raudės.

Viduje, sausose patalpose tinkuotus ir medinius paviršius galima gruntuoti karštu klijų skiediniu (8-10% stiprumo).

Prieš gruntuojant medžio dirbinius, gamintus iš pušies ar eglės, pirmiausia reikia pašalinti arba izoliuoti sakus, iškirsti ir po to medžio lopeliais užtaisyti šakas. To nepadarius, sakingose arba šakų vietose aliejiniai dažai blogai džiūtų, o jei ir išdžiūtų, tai dažytame paviršiuje vėliau atsirastų rudų dėmių. Tokias dėmes galima dažnai pastebėti šviesia spalva dažytuose paviršiuose.

Minkštus sakus, kurie slypi atviruose plyšeliuose medienoje, reikia iškrapštyti, o kurie išsiveržę į paviršių — nugramdyti. Po to sakingą medieną galima dar padeginti lituokline lempa arba karšta geležimi. Nuo kaitros išsiveržusius sakus — vėl tuojau nugramdyti. Kai mediena, palyginti, nelabai sakinga, pakanka ją tose vietose patepti šelako tirpalu, spiritiniu laku arba nitrolaku. Toki sakų izoliavimą galima atlikti ir po gruntavimo. Labai sakingą medieną, kuri nors būtų ir padeginta, reikia dar izoliuoti, nes, vien tik izoliavus arba išdeginus sakus, vėliau jie gali vėl prasiveržti pro dažų sluoksnį, ypač saulei pašildžius.

Medis gruntuojamas tomis pat medžiagomis, kaip ir tinkas. Tinko ir medžio paviršius, gruntuotas pokostu arba oksoliu, turi gerai išdžiūti (normaliai — 24 val.). Klijiniu glaistu, tiesa, galima glaistyti ir anksčiau, bet dažyti aliejiniais dažais visada geriau, kai aliejinis gruntas, jei sąlygos leidžia, yra ilgiau padžiūvęs.

Aštuonios bendrosios vairuotojų taisyklės

Pirmoji taisyklė.

Vairuotojas privalo viską matyti ir viską girdėti. Jis turi žinoti ne tik tai, kas vyksta prieš jį ir šalia jo, bet ir kas vyksta už jo. Jis privalo žiūrėti į užpakalinio vaizdo veidrodį kiek galima dažniau ir visada, prieš stabdydamas, sukdamas, apsisukdamas, keisdamas eismo juostą, persirikiuodamas nuo šaligatvio krašto į važiuojamosios dalies vidurį ir privažiuodamas prie šaligatvio.

Antroji taisyklė.

Pirmiausia eismo saugumas! Vairuotojas neturi atlikti veiksmų, galinčių sukelti pavojingą situaciją. Jis privalo rūpintis ne tik savo, bet ir kitų saugumu.

Trečioji taisyklė.

Vairuotojas privalo žinoti, kad kelyje jis ne vienas. Kiti taip pat turi teisę saugiai ir patogiai naudotis keliu. Todėl, keisdamas greiti bei stabdydamas, atsižvelgia į kitus eismo dalyvius.

Ketvirtoji taisyklė.

Vairuotojas turi būti ramus, paslaugus ir atlaidus kitiems vairuotojams. Jis negali trukdyti kitų transporto priemonių eismui ir užkirsti joms kelio. Esant reikalui, su noru padeda kitiems.

Penktoji taisyklė.

Vairuotojas turi įdėmiai sekti eismo reguliavimo signalus ir kelio ženklus, besąlygiškai paklusti signalams ir ženklų nurodytiems draudimams.

Šeštoji taisyklė.

Visa, kas juda, o ypač kas greitai juda skersai kelio, yra pavojinga vairuotojui ir tuo labiau, kuo greičiau juda.

Septintoji taisyklė.

Būti nekaltam, bet patekti į avariją yra lengva; vairavimo menas — nebūti kaltam ir nepakliūti į avariją.

Aštuntoji taisyklė.

Pati svarbiausia. Vairuotojas privalo laikytis eismo taisyklių, kurios yra kelių kodekse. Jis turi mintinai jas mokėti. Kad neprimirštų, jas perskaito kas du trys mėnesiai; toks pakartojimas vairuotojui labai naudingas.

Leistinas, saugus ir mažas greitis

Itin svarbu, kad vairuotojas sugebėtų pasirinkti atitinkamą važiavimo greiti. Pagrindinai nuo greičio priklauso eismo saugumas, tad sugebėjimas jį pasirinkti leidžia greitai ir visiškai saugiai atlikti kelionę.

Gerai žinomas yra per didelio greičio apibrėžimas. Per didelis greitis — tai per greitas važiavimas konkrečiomis kelio ir oro bei eismo sąlygomis. Vadinasi, dažnai didelis greitis nėra per didelis, o kartais, nepalankiomis sąlygomis, netgi mažas greitis gali būti pavojingas.

Koks gi jis buvo garsusis „Fordas-T“

Vairuotojai turi laikytis greičio apribojimo, pavyzdžiui, gyvenvietėse, kur paprastai eismo greitis negali viršyti 50 km/h. Taip pat negalima viršyti greiči0, nurodomų kelio ženklais.

Beje, netgi tam tikrame kelio ruože leistas greitis ne visada būna saugus, pavyzdžiui, esant rūkui ar lijundrai. Tuo atveju vairuotojas privalo mažinti greitį iki tokio dydžio, kad galėtų patikimai ir bet kokiomis aplinkybėmis saugiai valdyti automobilį.

VARIKLIO GALINGUMO SKAIČIAVIMO VIENETAS – KILOVATAS

Saugaus automobilio koncepcija