Vestuvinių suknelių tendencijos 2017 metams

Artėja vasara, o su ja neišvengiamai ir gausi vestuvinių švenčių fiesta. Daugelis gali patvirtinti, kad ši šventė tikrai būna nuostabi saulėtą vasaros diena, kai už lango nėra jokio grėsmingo lietaus debesio, bet tą dieną ir per daug karščio nereikia.

Šventės artėja, o kokios vestuvinių suknelių naujienos laukia šiais įdomiais 2016 metais? Pradžioje dera pridurti, kad sekti vien tik mada ir siūlomomis gairėmis nederėtų, nes vestuvinė suknelė turi būti tokia, kuri patinka pačiai jaunajai. Ji neprivalo būti naujausios kolekcijos, nebūtinai ją turi puošti naujos tendencijos įkvėpti papuošalai, nes čia egzistuoja laisvė. Kiekvienas žmogus turi savo šventės viziją ir jos griauti tikrai negalima, padėti tą viziją įgyvendinti, tai jau specialistų darbas. Nors susipažinti su naujomis tendencijomis nėra blogai, juk kuo daugiau žinai, tai greičiau ir pasirinkti sugebi. Ši taisyklė visada galioja.

2017 metai labai didelių revoliucijų suknelių sferoje nežada, bet klasiką tapusį atlasą po truputį keičia šilkas ir dar kurtizanių laikais atsiradę nėriniai. Suprantama, kad visos šios medžiagos ir stiliaus detalės tik dar labiau pabrėžia moteriškumą, padeda paryškinti figūros privalumus bei šiek tiek paslėpti jos trūkumus. 2017 metų tendencija siekia paryškinti moteriškumą, pasipuošusi nuotaka šio stiliaus suknele tikrai neliks nusivylusi. Visus vakaro svečius sužavės, o jaunikis neabejotinai vėl iš naujo įsimylės savo išrinktąją. Rafinuota mada abejingų nepalieka.

2017 – klasikinės suknelės – nedera

2017 metais numoti į klasikos stilių nedera. Jis, žinoma, patinka ne visoms, bet jei turite progą pabandykite ir pasimatuokite vieną ar kitą derinį, nuomonė gali labai greitai pasikeisti. Subtilūs raštai ir lengvai prie kūno glundanti medžiaga sužavi ne vieną, tikrai alsuosite prabanga ir elegancija, jaunyste ir subtiliu moteriškumu. Aišku, sustoti ties savimi ne visada protinga. Nepamirškite ir savo vyro. Klasikinis ir kūną paryškinantis kostiumas bei klasikiniai batai, kurie neprimena slidžių, jaunikį pavers tikru vyru, už kurio tuo momentu norės ištekėti ne viena moteris.

Šie metai apdarų srityje siūlo harmoniją, ją pasiekti nesudėtinga, svarbu per daug nesnausti ir savo poreikius bei norus papasakoti tiek siuvėjoms, tiek suknelių salonų darbuotojoms. Jos patarimų niekada negaili.

šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vestuv%C4%97s

MEDINIŲ PAVIRŠIŲ BEICAVIMAS IR POLITŪRAVIMAS

BEICAVIMAS IR POLITŪRAVIMAS

Jau vien lakuojant skaidriu laku, aliejuojant pokostu ar vaškuojant, medžio paviršius žymiai pagyvėja. Dar labiau medžio sluoksniai (raštas) išryškėja, lakuotą bei politūruotą paviršių nu-blizginus, nupoliravus; medis tada pasidaro tarsi permatomas. Beicuojant keičiama medžio paviršiaus spalva, bet jo raštas ne-uždengiamas.

Beicavimas ir politūravimas, ypač nupoliravimas, yra sudėtingas ir nemaža praktinių įgūdžių reikalaująs darbas. Čia nurodomi tik prieinamesni ir paprastesni darbo būdai ir medžiagos. Spalva medžio paviršiui suteikiama beicuojant organiniais natūraliais ar dirbtiniais dažais — anilino beicais ir įvairiais chemikalais — metalų druskomis.

Beicavimo skiedinio paruošimas. Pats paprasčiausias beicavimas yra medžio paviršiaus dažymas anilino beicais arba anilino dažais (tais pačiais, kurie tinka ir siūlams dažyti). Anilino beicai ir anilino dažai perkami dažniausiai milteliais arba grūdeliais popieriniuose maišeliuose, ant kurių paprastai yra ir nurodymai, kaip juos vartoti. Beicai arba dažai ištirpinami karštame vandenyje ir dar kiek pavirinami. Beico ar dažų vandenį daug dėti nereikia — jie labai stiprūs. Paprastai pakanka 5-10 g sausų miltelių 1 litrui vandens. Jei, norint gauti kurią nors spalvą, beicus ar dažus reikia maišyti, tai geriau juos virinti ir ištirpinti atskirai ir tik po to maišyti.

Paviršiaus paruošimas beicavimui prieš įvairios technikos išvežimą. Nulygintas, nusvidintas ir nusakintas (jei pušis ar eglė) medžio paviršius pirma sudrėkinamas vandeniu, o dar geriau — silpnu stalių klijų skiediniu. Tai daroma tam, kad pasikeltų medžio plaušai. Sudrėkintą geriau džiovinti stačią. Kai išdžiūsta, pakilę plaušai išilgai medžio nusvidinami svidinamuoju popieriumi. Dulkės iš medžio porų išvalomos kietesnių šerių šepečiu.

Beicavimas. Nusvidintas ir nuvalytas paviršius, prieš beicuojant, dar sykį negausiai drėkinamas vandeniu. Sudrėkintą galima lygiau .nubeicuoti. Tepama skudurėliu, kempine arba teptuku, suvilgytu karštame beico tirpale. Tepti reikia lygiai, vienodai, išilgai medžio ir, patogiausia, — laikant paviršių gulsčią. Išdžiūvęs paviršius lengvai pasvidinamas ir dar kartą patepamas: taip geriau susivienodina spalva. Medžio skersgalius pakanka patepti vieną kartą, nes jie paprastai sugeria daugiau dažų ir pasidaro tamsesni.

Politūravimas. Politūravimui gniaužtas (tamponas) daromas iš vilnonio skuduro (kojinės arba megztinio gabalo), kuris sulankstomas į gniutulą ir, sušlapinus jį politūra, aplenkiamas švaria padėvėta lininė medžiaga. Gniaužtą galima pasidaryti ir iš marlės ar vatos, bet jis nėra toks geras.

Tiek lakuoti, tiek ir politūruoti reikia šiltoje patalpoje. Politūruojant šaltoje aplinkoje, paviršius ilgiau džiūsta, o, be to, jame gali atsirasti balzganų dėmių, kurias sunku panaikinti. Politūravimo darbe reikia skirti keturis pagrindinius veiksmus: krovinių pervežimą, gruntavimą, politūravimą ir poliravimą.

Remtasi šaltiniu – https://lt.wikipedia.org/wiki/Beicavimas

VARIKLIO IR VARANČIŲ RATŲ KOMPONUOTĖS

Variklis gali sukti arba užpakalinius, arba priekinius automobilio ratus. Ir pats variklis lengvajame, automobilyje gali būti priekyje arba užpakalyje, Sunkvežimiuose jis dažniausiai įrengiamas po vairuotojo kabina, o autobuse jį rasime vidurinėje dalyje po grindimis, ant kurių stovi keleiviai arba būna įrengtos sėdynės.

Nepriklausomai nuo to, kurioje automobilio dalyje patalpintas variklis ir kurie ratai yra varantieji (priekiniai ar užpakaliniai), variklio sukimo momentą varantiesiems ratams perduoda analogiški transmisijos mazgai ir mechanizmai įrengti tam tikra eile. Svarbiausi bet kurio automobilio transmisijos mazgai yra sankaba, pavarų dėžė, kardaninė pavarų, pagrindinė pavara, diferencialas ir ratų pusašiai.

Kiekvienas žino, kad tarybinis „Zaporožietis“ turi varikli užpakalyje, jo ir varantieji ratai yra užpakaliniai. Analogiška konstrukcija čekų „Škodos“, lenkų „Polski Fiat 126p”, ir daugiau kaip 15 milijonų važinėjančių visame pasaulyje „Volkswagenų“, vadinamų „vabalais“.

Užpakalinėje dalyje variklis talpinamas dažniausiai mažuose dabar superkamuose mašinose, kadangi tokia transmisijos konstrukcija yra pigesnė ir užima žymiai mažiau vietos. Visi transmisijos mazgai yra išdėstyti vienas šalia kito. Nebereikia net tradicinio kardaninio veleno, kadangi pavarų dėžė įrengta prie pat pagrindinės pavaros ir dažnai sudaro vientisą pavaros bloką.

Dabar dažnai variklis įrengiamas automobilio priekyje, o varantieji ratai irgi priekiniai. Automobiliai su priekiniais varančiaisiais ratais palyginus su klasikinės komponuotės automobiliais stabilesni slidžiame kelyje, mažiau slidinėja, paklusnesni posūkiuose, komfortiškesni, paprastesnė jų kėbulo bei užpakalinio tilto konstrukcija. Čia variklį ir visus priekinės pavaros agregatus galima sujungti į vieną lengvai nuimamą bloką.

Įrengus automobilyje kompaktišką pavaros bloką, nebereikalinga kardaninė pavara, gremėzdiškas ir sudėtingas užpakalinis varantysis tiltas. Supaprastėja kėbulo konstrukcija, padaugėja vietos salonui.

Tokios konstrukcijos automobiliai buvo gaminami VDR „Trabant ir Vartburg, Lenkijoje — „Sirena 105″, Jugoslavijoje — „Zastava 101″, Rumunijoje — „Dacia 1300″ ir kt. Prancūzų įvairių modelių „Citroenai“ ir ,Renaultai“, VFR „Volkswagen Golf“ gaminami su priekiniais varančiaisiais ratais.

Šiuo metu Amerikoje auto labiausiai paplitęs toks variklio ir transmisijos agregatų išdėstymas, kai variklis įrengtas lengvojo automobilio priekyje, o varantieji ratai yra užpakaliniai. Tokie automobiliai vadinami klasikinės komponuotės.

Iki šių dienų daugiausia gaminama šios komponuotės automobilių, kadangi pagal tokią schemą paprasčiausia išdėstyti vieną paskui kitą visus transmisijos mazgus. Klasikinę agregatų išdėstymo schemą dažniausiai turi ne tik lengvieji automobiliai, bet ir sunkvežimiai, autobusai, specialios mašinos.

Kaip matome gaminami automobiliai pagal variklio patalpinimo vietą ir varančiuosius ratus gali, būti trijų komponuočių. Kiekviena jų turi ir savo privalumų ir neigiamų pusių. Todėl pasakyti kuri geriausia, sunku.

Pasisemta idėjų iš kolegų, kurie rašo apie padangas taip pat jie teikia automobiliu supirkimas Vilnius ir ne tik paslaugas.