Gan populiarus gaminys – plisuotos žaliuzės

Gan populiarus gaminys…

Tie, kas domisi praktiškomis langų uždangomis, greičiausiai jų dėmesį patraukė ir plisuotos žaliuzės. Nesvarbu, kur žmonės gyvena, dideliuose miestuose, jų rajonuose ar mažame namelyje kaime. Uždengti langus nori visi, todėl iš tokio poreikio atsiranda ir paieškos. Ne visi apsisprendžia iškart, todėl bandysime įkalbėti pasirinkti būtent plisuotas žaliuzes.

Plisuotos žaliuzės

Šis Roletailux.lt gaminys yra kone geriausias sprendimas bei pasirinkimas tiems, kurie vertina praktiškumą panaudojant ir estetišką eleganciją. Plisuotos žaliuzės yra originalios ir dailios langų uždangos, kurias galima pritaikyti tiek buityje, namuose, tiek ir komercinių patalpų langų uždengimui. Roletailux.lt įgyvendina individualius užsakymui ir pagamina tokias žaliuzes, kokių pageidauja klientai. Tai reiškia, kad kiekvienas įgyvendintas plisuotų žaliuzių gamybos projektas leidžia klientams pasidžiaugti teisingu apsisprendimu. Gaminys veda prie privalumų, kuriuos gali įvertinti tik žaliuzes turintys.

Plisuotų žaliuzių privalumai

Tie vartotojai, kurie dar nėra bandę žaliuzių namuose ar darbo vietoje tiesiog tokių nėra, tiesiog negali įsivaizduoti kokius privalumus jos duoda. Todėl bandantiems apsispręsti bandysime padėti, įvardinsime kelis žaliuzių privalumus.

  1. Patogiai reguliuojamas šviesos srautas į kambarius ar patalpas. Tinka apsaugai nuo tiesioginių saulės spindulių. Toks sprendimas leidžia kontroliuoti ir šviesos ryškumą biure ar namuose;
  2. Plisuotų žaliuzių audiniai neblunka saulėje, nesulaiko drėgmės ir yra patvarios intensyviai naudojant. Toks medžiagų atsparumas ilgina žaliuzių tarnavimo laiką;
  3. Greitas ir paprastas montavimas tiek prie lango, tiek lango arkoje, tiek virš lango. Nesudėtingai, meistro pagalba ar patys susimontuosite žaliuzes prie lango;
  4. Plisuotoms žaliuzėms nėra reikalavimų dėl langų formų ar dydžio. Todėl, praktiškai, galima uždengti bet kokius langus ir langelius bet kokio poreikio patalpose. Trikampiai ar apvalūs langai šioms žaliuzėms taip pat nėra kliūtis;
  5. Žaliuzių užtraukimas taip pat įmanomas įvairus: vertikalus arba horizontalus;
  6. Įvairūs audiniai pasirinkimui leidžia žaliuzes pritaikyti arba priderinti prie interjero spalvų;
  7. Valdymo mechanizmai gali būti 2: valdoma rankomis arba elektriniu būdu;
  8. Plisuotų žaliuzių priežiūra nereikalauja papildomų veiksmų, todėl yra paprasta ir nesudėtinga.

Kaip matote iš punktų viršuje, Roletailux.lt žaliuzės yra praktiškos ir per daug jų negiriant. Šiuo gaminiu be biurų ir namų langų galima dengti balkonus, terasų ar žiemos sodų langus. Tai itin praktiškas ir ilgai tarnaujantis langų uždangos sprendimas.

Jei, vis gi nutiko taip, kad ir šiuo metu nesate visiškai tikri, kad žaliuzės Jums yra tinkamiausios, ieškokite Roletailux.lt specialistų. Po išsamios diskusijos bei patarimų, tikrai atrasite geriausią uždangą langams.

Plisuotos žaliuzės – Roletailux.lt

Kavoje yra daugiau kaip trisdešimties pavadinimų organinių rūgščių

Apie darbus šioje srityje buvo rašyta žurnale „Chemija ir gyvenimas”. Aukšta kepinimo temperatūra neveikia kofeino kiekio. Jis visas išlieka, o kepinant mažėja kavos pupelių masė, todėl kofeino procentinė išraiška didėja. Trigonelinas kepinant suyra. Šio proceso metu susidaro didelis kiekis nikotininės rūgšties. Šį sudėtinga organinė medžiaga yra vienas iš B grupės vitaminų. Jie yra labai svarbūs biocheminiams procesams vykstantiems gyvame organizme ir apsaugo nuo sunkių podagros tipo ligų. Seniai pastebėta, kad kai kuriuose Pietų Amerikos rajonuose žmonės nuolat kenčia badą, tačiau podagra praktiškai neserga. Šių keistenybių paslaptis, pasirodo, yra ta, kad kavos pupelėse yra nikotininės rūgšties. Juk kava — nacionalinis Lotynų Amerikos gyventojų gėrimas ir jos geriama daug.

Kavoje yra daugiau kaip trisdešimties pavadinimų organinių rūgščių (tarp jų obuolių, citrinų, acto ir kavos). Vienos iš jų — chlorogeninės — dideliais kiekiais randama tik kavos pupelėse. Priklausomai nuo rūšies jos kiekis svyruoja nuo 4 iki 8%. Kitų augalų vaisiuose ir lapuose jos yra labai mažai. Kepinant chlorogeninė rūgštis skyla, ir sudaro kitus organinius produktus, suteikiančius kavai būdingą, truputį burną sutraukiantį prieskonį. Kavoje esančios įvairios rūgštys teigiamai veikia skrandžio veiklą ir gerina virškinimą.

Būdingos kavai ir kitos sudėtingos medžiagos — taninai. Kavai jie suteikia kartumo. Pienas ir grietinėlė suriša taninus ir kava iš dalies netenka kartumo. Pabrėšime, kad, gaminant kavą, praktiškai visas kofeinas pereina gėrimą.

Užbaigdami trumpą ekskursą chemijos sritį, turime pasakyti, kad sudėtingi cheminiai procesai, vykstantys kavos pupelėse, ištirti toli gražu ne visi. Dar neatskleistas atskirų sudedamųjų, juo labiau viso medžiagų komplekso, vaidmuo.

Vienas iš Kozmos Prutkovo aforizmų byloja: „Ir išmintingas Volteras abejojo kavos nuodingumu!”. Tai išplaukia iš Voltero žodžių: jei kava — nuodas, tai išimtinai lėtai veikiantis, nes aš nuo jos jau mirštu daugiau kaip pusė amžiaus”.

Ar kenkia kava žmogaus organizmui?

Atrodytų, keistas klausimas. Prisiminkime, kad kava nuo seniausių laikų vartojama kaip gydomoji priemonė. Dar iki 1000ųjų mūsų amžiaus metų arabų gydytojas ir alchemikas Razes savo kūriniuose aprašė gėrimo „binčum”, t.y. kavos, gydomąsias savybes. Rytuose buvo manoma, kad kava pagreitina mintį, džiugina širdį, padeda nuo akių ligų, yra puiki priemonė nuo podagros, vandenės ir skorbuto. Kava arabiškai reiškia „būti stipriu”, „aktyviu”.

Italų botanikas ir gydytojas Prosperas d ‘Alpino, 1592 m. Venecijos pasiuntinybę lydėjęs Egiptą, savo traktate apie kavą primygtinai ją rekomendavo kaip pirmarūšę gydomąją priemonę. Taip pat žinome, kad 1665 m. vienas iš dvaro gydytojų rusų carui Aleksejui Michailovičiu išrašė tokį receptą: „Pagaminta kava, žinoma persams bei turkams ir įprasta po pietų… nuostabus vaistas nuo nuovargio, slogos ir galvos skausmo”.

Žinomas XVIII a. švedų gamtotyrininkas ir gamtininkas Karlas Linėjus viename iš savo veikalų taip apibūdino kavą: „Šis gėrimas stiprina galvą, gerina virškinimą, valo užterštą žarnyną, šildo pilvą”.

Botanikoje pateikiama kavos klasifikacija: arabika, robusta, liberika

Specialistai mano, kad žemės rutulyje yra virš tūkstančio įvairių rūšių kavos. Priklausomai nuo savybių kiekviena rūšis naudojama skirtingai. Didžiausia dalis iš visų kavos rūšių tenka vienos rūšies pupelėms — arabikos, arba arabiškajai kavai. Mūsų amžiuje pripažinta dar viena kavos rūšis. Tai robusta. Yra ir kitų rūšių, bet jos dėl įvairių priežasčių nepopuliarios (pavyzdžiui, liberiška — mažai derlinga, neturi komercinės paklausos).

Laukiniai robusta medžiai pirmą kartą aptikti Zaire (anksčiau Belgų Kongas) ir pradėti kultivuoti XX a. pradžioje. Medžiai auga nedidelėse aukštumose ir duoda derlių kas dveji treji metai, o ne kas penkeri kaip arabika. Robusta atsparus ligoms ir šalčiui. Šios kavos rūšies nereiklumas išpopuliarino ją tarp gamintojų. Ten, kur žūsta arabika, sodinamas robusta.

Madagaskare ir Gvinėjoje išauginta geriausia robusta rūšis. Šios rūšies pupelės trumpos, apvalios, kepinamos labai tamsėja. Pagaminta iš robusta kava yra aštri, kartaus skonio ir turi daug kofeino. Kava iš arabikos yra švelnesnė ir kvapesnė. Nesunku susigaudyti, kaip sudaromi mišiniai. Robustos pupelės kavai suteikia gražią spalvą ir stiprumo, o arabika — kvapą ir malonų subtilų skonį. Kad puokštė britų reikiamo skonio, dar pridedama kitų rūšių pupelių.

Botanikoje pateikiama tokia kavos klasifikacija: arabika, robustos, liberika. Komercinė klasifikacija: braziliška kava — tai arabika, išauginta Brazilijoje, ir milds — arabika iš bet kurios šalies, robustos.

Labiau paplitusi geografinė klasifikacija. Kava vadinama pagal vietovę, kur išauginta, arba pagal uostą, iš kurio išvežama. Tačiau toks pavadinimas nieko nereiškia, nes vienos provincijos skirtingų partijų kava gali skirtis. Be to, tos pačios rūšies kavą galima skirtingai kepinti ir malti. Šalių gamintojų ekspertų organizacijos stengiasi palaikyti nustatytą standartą, ir tai yra ekspertų bei degustatorių nuopelnas.

Trumpai susipažinsime su kavos rūšimis, pagamintomis įvairiose šalyse. Pasaulinei rinkai svarbiausia kavos tiekėja yra Brazilija. Penktadalį visų dirbamų šeimų šioje šalyje užima kavos plantacijos. Nė viena kita valstybė pagal pagaminamos kavos kiekį negali konkuruoti su Brazilija. Braziliška kava yra labai aukštos kokybės.

Tačiau pasakę vien „braziliška kava” — beveik nieko nepasakome. Šalyje labai įvairios sąlygos, taigi atitinkamai įvairūs ir kavos tipai. Visos vietinės rūšys — arabika, ir beveik visa kava apdorojama sausuoju būdu. Apie pusę visos braziliškos kavos rinkoje vadinama bendru pavadinimu santos (pagal uostą Santus, iš kurio kava išvežama į visas pasaulio šalis). Geriausia atmaina — burbon santos.

Brazilijos specialistai, metais sudarinėdami kavos mišinius, stabiliai išlaiko šios kavos savybes. Tarybų Sąjunga iš Brazilijos daugiausia importuoja santos gryną arba sumaišytą su kitomis kavos rūšimis. Taip pat daug Brazilijoje gaminama kavos minas ir parana rūšių (taip vadinasi šios šalies 2 valstijos): Yra ir kitų, mažiau populiarių braziliškos kavos rūšių. Pavyzdžiui, rūšis rio, pasižyminti grubiu aštrumu ir vaistiniu kvapu dėl dirvoje esančio jodo. Tokia puokštė ne visiems priimtina.

Kava be kofeino

Turkiškas kavos ruošimo būdas su Džiazva

Paprastas ir efektyvus yra rytiečių būdas. Tam būtina džiazva (arba turka) — nedidelis kūgio formos puodukas su ilga rankena. Klasikinės džiazvos gaminamos iš vario arba yra iš vidaus alavuotos. Parduotuvėse galima įsigyti įvairių dydžių džiazvų, pagamintų iš įvairių medžiagų: aliuminio, melchioro ir kt. Nors visos džiazvos kūginės, jų formos skiriasi viena nuo kitos, o nuo formos ir dydžio priklauso kavos kokybė.

Išsirinkti džiazvą ne taip lengva, bet tiksliai galima tvirtinti – kuo didesnė džiazva, tuo blogiau. Geriau naudoti džiazvas su siauru kakleliu, skirtas ne daugiau kaip vienai dviem porcijoms. Patogios džiazvos su medine rankena, apsaugančia nuo karščio. Kartais džiazva parduodama kartu su specialiu podugniu, kuriame galima deginti sausą spiritą. Tai patogu kelionėje, žygyje, o kartais ir namie.

Rytietiškai gaminama kava turi būti smulkiai sumalta (pavyzdžiui, Turkijoje ji malama specialiais malūnėliais). džiazvą suberiamas cukrus ir kava, užpilama vandeniu ir lėtai šildoma ant lengvos ugnies. Daugelyje Rytų šalių džiazva paprastai statoma ant karštų pelenų arba įkaitinto smėlio.

Kai tik pakyla puta, džiazva tuoj pat nukeliama nuo ugnies. Reikia žiūrėti, kad virš kavos išliktų putų sluoksnis. Kava, lyg dangčiu pridengta puta, fermentuojasi džiazvos viduje. Puta užkemša siaurą indo kaklelį ir neleidžia išgaruoti kavos aromatui. Džiazva šildoma 2-3 kartus. Jeigu paskui džiazvą truputį stuktelėsite į stalo kraštą, puta pabals.

Plačiai praktikuojamas ir kitas būdas džiazvą įberiama cukraus, užpilama vandeniu ir kaitinama, kol užvirs. Čia cukrus ne vien dėl gėrimo saldumo: cukrus suminkština vandenį ir todėl iš kavos geriau ištraukiamos skoninės ir kvapiosios medžiagos. Džiazva su verdančiu vandeniu nukeliama nuo ugnies ir į ją suberiami kava; greitai maišoma šaukštu. Pakyla tiršta puta. Kai ji truputėlį nusės, indas vėl statomas ant labai silpnos ugnies. Kai tik puta truputi pakyla, džiazva nuo ugnies nukeliama. Kelis kartus pašildytas gėrimas gatavas.

Rytietiškai pagamintos kavos putoje yra daug kvapiųjų ir skoninių medžiagų, ir tokia kava labai vertinama žinovų. Arabijoje puta vadinama „kavos veidu”.

Kava tiekiama tiesiog džiazvoje: po truputi putų išdėliojama į puodukus, o paskui pripilama ir kavos. Tokia kava nefiltruojama ir ant stalo nededama nei cukraus, nei šaukštelių. Cukrus jau įdėtas, o maišant nuosėdos pakils nuo puoduko dugno. Priminsim aforizmą: „jei užmirši įdėti cukraus, jis kavai suteiks nemalonų skonį”.

Džiazvoje paruošta skrudinta kava yra stipri, aitri ir kvapi. Tai, turbūt, vienas geriausių būdų, bet ne tiems, kurie tingi truputį paplušėti prie viryklės arba nemėgsta kavos tirščių. Ne nelaimė. Kavą be tirščių lengva ir patogu pasigaminti kavinuke su filtru arba kavavirėje.

Batai ir internetinis apsipirkimas

Bene kiekvienos moters batų kolekcija yra pakankamai didelė. Be to, nemaža dalis moterų pripažįsta, kad jos jaučia tikrų tikriausią silpnybę moteriškai avalynei, o tai reiškia, kad batų paieškos tokiu atveju būna atliekamos pakankamai dažnai. Kaip bebūtų, kalbant apie avalynės pasirinkimą ir jos įsigijimą, taip pat visuomet turėtų būti kalbama ir apie konkrečius batų įsigijimo būdus. Nors nemenkai daliai pirkėjų atrodo, kad batai turėtų būti perkami tik fizinėse parduotuvėse, vis dėlto toks požiūris pamažu keičiasi ir internetinės parduotuvės sulaukia vis didesnio pirkėjų dėmesio. Trumpiau tariant, nepaisant to, kad batai tokiu atveju iš anksto negali būti pasimatuoti, yra sukuriamos labai puikios sąlygos pirkėjui netikusią avalynę grąžinti – nesusiduriant su jokiais papildomais sunkumais. Juolab, kad prieš perkant vieną ar kitą jums patikusią batų porą, jūs iš anksto gerai žinote, kokį dydį pasirenkate – ne tik šalia kiekvienų parduodamų batų yra pateikiami dydžiai, tačiau taip pat yra suteikiama galimybė peržiūrėti avalynės dydžių lenteles, tokiu būdu daug lengviau priimant teisingą sprendimą.

Bet kuriuo atveju, internetinis avalynės įsigijimo procesas pasižymi daugybe akivaizdžių privalumų, todėl visiškai nestebina, kad el. prekyba populiarėja nesustabdomais tempais. Taigi, jei jūs bent kartą nuspręsite išbandyti internetines parduotuves, kuriose yra prekiaujama moteriškais batais, akimirksniu pastebėsite, kokia didele skirtingų batų modelių įvairove pasižymi tokie šiuolaikiški sprendimai. Internetinės parduotuvės savo potencialiems pirkėjams gali pasiūlyti gerokai daugiau prekių nei fizinės parduotuvės, nes jų neapriboja fizinės vietos trūkumas. Be to, el. parduotuvės įprastai patiria ir mažesnius savo veiklos vykdymo kaštus, o tai reiškia, kad tai tiesiogiai atsispindi ir kainoje – pirkėjai internetu neretai jiems aktualias prekes įsigyja kur kas žemesnėmis kainomis, tokiu būdu sutaupydami.

Kaip bebūtų, moteriški batai visuomet turėtų būti pasirenkami atsižvelgiant ne tik į šiuolaikines mados tendencijas, tačiau taip pat ir į jūsų individualų skonį. Tai leistų būti visiškai tikromis, kad avėdamos įsigytus naujus batus jūs atrodytumėte labai stilingai ir jaustumėtės pasitikinčios savimi.

Jei vienas kanalizacijos tinklas surenka visų rūšių vandenys

Jei vienas kanalizacijos tinklas surenka visų rūšių (buitinius-ūkinius, gamybinius ir lietaus) vandenys arba buitinius-ūkinius ir lietaus vandenis, tai toks kanalizacijos tinklas vadinamas mišriosios kanalizacijos sistemos tinklu.

Kai yra atskiras kanalizacijos tinklas buitiniams-ūkiniams ir pramoniniams vandenims ir specialus atskiras tinklas lietaus vandeniui, tai tokia sistema vadinama atskirtąja kanalizacijos sistema. Atskirtoji sistema dar būna visiškai atskirtoji ir iš dalies atskirtoji.

Visiškai atskirtąja sistema vadinama tokia sistema, kur įrengiami kanalų tinklai buitiniams-ūkiniams, gamybiniams ir lietaus vandenims surinkti ir išleisti.

Jei kanalizacijos tinklas įrengtas tiktai buitiniams-ūkiniams ir pramoniniams vandenims, o lietaus vanduo nėra kanalizuojamas, tai tokia sistema vadinama iš dalies atskirtąja sistema.

Pusiau atskirtojoje kanalizacijos sistemoje, kaip ir visiškai atskirtojoje, įrengiami atskiri kanalizacijos tinklai buitiniams-ūkiniams ir lietaus vandenims. Praeinant kanalams netoli atvirųjų vandenų, dviejų kanalų kolektorių persikirtimo vietoje įrengiamos specialios kameros-slenksčiai, per kurias didesnių metu lietaus vandenys išleidžiami tiesiog į upę arba ežerą.

Tuo tarpu pirmieji, labiausiai užteršti, lietaus vandenys ir vandens kiekiai, silpnai lyjant, patenka į buitinio-ūkinio vandens kanalizacijos tinklo kolektorių ir nuvedami kanalizacinio vandens valymo įrenginius.

Kanalizacijos tinklas, surenkąs tik buitinį-ūkinį vandenį, vadinamas ūkinio vandens kanalizacijos tinklu, o surenkąs lietaus vandenį —lietaus vandens, arba tiesiog lietaus kanalizacijos, tinklu. Kanalizacijos tinklas, skirtas vien gamybiniams vandenims surinkti, vadinamas gamybinio, arba pramoninio, vandens kanalizacijos tinklu.

Kanalizacijos sistemą įvertinimas ir parinkimas Mišriosios, atskirtosios ir pusiau atskirtosios sistemos lyginamos pagal jų sanitarines ir ekonomines charakteristikas.

Tinkamiausia sanitariniu požiūriu yra mišrioji sistema, jei visi kanalizaciniai vandenys praleidžiami pro valymo įrenginius.

Pusiau atskirtoji sistema blogesnė, lyginant su mišriąja sistema, nes čia tam tikra užteršto lietaus vandens dalis per slenksčius išeina neišvalyta į atviruosius vandenis.

Atskirtoji sistema, lyginant su mišriąja ir pusiau atskirtąja. turi daugiau neigiamų ypatybių, nes visi lietaus vandenys čia dažniausiai išleidžiami į atviruosius vandenis nevalyti.

Mišriajai sistemai reikia didelių skersmenų kanalų; jie klojami mažesniais nuolydžiais ir nelietingu metu ne visiškai užpildomi, nes tekančio jais ūkinio vandens yra žymiai mažiau negu lietaus vandens. Todėl mišriosios sistemos kanaluose, nesant lietaus, būna maži vandens tekėjimo greičiai; kanaluose susidaro nuosėdos, organinės medžiagos pradeda pūti. Praleidžiant pro valymo įrenginius didelę masę mišraus vandens (ūkinio ir lietaus), tokiems įrenginiams pastatyti ir jiems eksploatuoti reikia didelių išlaidų. Netolygus ir, priklausomai nuo lietaus intensyvumo, kartais labai žymus mišraus vandens pritekėjimas į nuotekų valymo įrenginius apsunkina jų eksploataciją.

Naudojantis elektroniniais teodolitais, galima automatizuoti matavimo procesus

Šiuo metu yra keletas elektroninių skleidimo būdų limbuose (skrituliuose) atskaičiuoti. Labiausiai paplitę yra kodinis inkrementinis ir dinaminis būdai. Skritulio atskaičiavimas pagrįstas dvejetaine skaičiavimo sistema. Si sistema labai patogi koduoti, nes ją sudaro tik du skaitmenys (0 ir 1). Šiuos skaitmenis lengva išreikšti fizikiniu būdu: šviesu ar tamsu, yra elektros įtampa arba jos nėra ir t. t. Iš dvejetainės sistemos informaciją mikroprocesorius perkoduoja Į įprastinę dešimtainę ir perduoda ją indikatoriui.

Taikant pozicinį kodų būdą, stiklinis skritulys radialiai trafaretiškai sužymimas šviesą praleidžiančiais ir tamsiais laukeliais. Pirmieji laukeliai dalijami į dvi (šviesią ir tamsią) dalis, kiti į keturias dalis ir t. t. Skleidžiama optiniu elektroniniu būdu panaudojant šviesos ir fotodiodus, kurie poromis išdėstomi abiejose skritulio pusėse. Pagal skritulio šviesos laidumo požymius formuojama dvejetainėje sistemoje absoliuti atskaitos reikšmė, kuri indikatoriuje pateikiama jau dešimtainėje sistemoje. Skleidimo tikslumas 0,25-1,5 mgon (maždaug 0,8-4″). Pozicinis kodų metodas pritaikytas teodolite T 1000 (Wild, Sveicarija).

Taikant inkrementinį būdą, skritulys sužymimas radialiniu rastru šviesiais ir tamsiais ruoželiais (inkrementais). Kiekvienas šviesus bei tamsus elementas sukelia fotodiode vieno periodo elektrinį signalą. Signalų skaičių registruoja skaitiklis.

Stebėtojas gauna ne absoliutinę krypties atskaitą, o tik krypties pokytį. Kai rastrų skaičius lygus 25 000, skleidimo tikslumas yra 0,2 mgon ( Inkrementinis būdas plačiai taikomas elektroniniuose teodolituose ir tacheometruose. Tai teodolitai ETh3 ir ETh4 (Opton, VFR), E2 (Kern, Šveicarija), DT-20 (Topcon, Japonija) ir kt.

Dinaminis skleidimo būdas panašus į inkrementinį, tik sužymėtas rastrais skritulys tolygiai sukasi (keli apsisukimai per sekundę). Norint sužinoti kampą, fiksuojama skritulio padalų praėjimo tarp dviejų kampą sudarančių krypčių trukmė. Sis metodas labai tikslus. Jis pritaikytas teodolite T 2000 (Wild, Šveicarija), taip pat elektroniniuose tacheometruose RECOTA ir RETA (Carl Zeiss, Vokietija). Tikslumas yra net 0,1 mgon (0,3″).

Dažnai elektroniniais metodais atskaičiuojama abiejose skritulio pusėse, šitaip pašalinant necentriškumo įtaką. Skritulių kodavimo ir skleidimo metodai nuolat tobulinami. Tobulėjant mikroelektronikai, gaminami lengvesni ir pigesni teodolitai. Ateityje jie turėtų pakeisti jau apie 70 metų naudojamus optinius teodolitus. Naudojantis elektroniniais teodolitais, galima automatizuoti matavimo procesus, nebereikia matavimo rezultatų rašyti į lauko žurnalus. Įvairios firmos pasaulyje gamina nemaža įvairaus tikslumo elektroninių teodolitų. Dažnai jie yra elektroninių tacheometrų sudėtyje.

Antžeminiai ženklai skirstomi į signalus ir piramides

Antžeminiai ženklai skirstomi į signalus ir piramides. Statomi mediniai ir metaliniai (stacionarūs ir išardomi) ženklai.

Antžeminiai ženklai reikalingi tam, kad būtų matomi gretimi punktai ir būtų galima išmatuoti kampus bei linijų ilgius. Matuojant instrumentas statomas ant instrumentinės signalo dalies stovo. Vizuojama j aukščiausią signalo dalį — vizavimo cilindrą. Signalo aukštis priklauso nuo atstumo tarp taškų, reljefo, augmenijos, statinių ir gali būti 10-50 m. Nuo signalo aukščio priklauso ir jo konstrukcija. Atliekant 1-os klasės trianguliaciją, vizavimo spindulys turi praeiti virš kliūties (reljefo, augmenijos, statinių) ne mažiau kaip 6 m, 2-os klasės — 2 m.

Piramidės statomos, kai atstumai tarp taškų nedideli (dažniausiai atliekant 3-os ir 4-os klasės trianguliaciją). Piramidės, kaip ir signalo, aukštis priklauso nuo vietovės. Matavimo instrumentas statomas ant žemes paviršiaus.

Statomi trijų arba keturių kojų signalai ir piramidės. Po kiekviena piramide ir signalu įkasamas požeminis ženklas. Kai signalas medinis, atpažinimo ženklas statomas vienos signalo kojos kryptimi 1,5 m atstumu nuo centro

Apsauginė plokštelė tvirtinama iš požeminio ženklo pusės. Kai piramidė medinė, atpažinimo ženklas statomas iš lauko pusės 1 m atstumu nuo vienos jos kojos.

Prie nuolatinių metalinių antžeminių ženklų atpažinimo ženklai nestatomi. Apsauginė plokštelė tvirtinama prie ženklo kojos. Demontavus išardomus metalinius antžeminius ženklus, virš požeminio ženklo ant betoninių pamatų statoma 5-6 m aukščio metalinė atpažinimo piramidė. Prie jos tvirtinama apsauginė plokštelė. Pastatytiems ženklams suteikiamas pavadinimas, sudaromas ženklo vietos abrisas ir jos aprašas.

Linijos, kurios horizontaliosios projekcijos ilgis vietovėje yra 357 m, 1:5 000 masteliu sudarytame plane bus lygus atkarpai xy.

Jeigu reikia rasti linijos horizontaliosios projekcijos ilgį vietovėje, kai žinomas jos ilgis plane, tai šis ilgis plane fiksuojamas skriestuvu. Paskui skriestuvo kojelės statomos ant horizontalios grafiko linijos taip, kad viena jo kojelė stovėtų ant kurio nors statmens, o kita — transversalės susikirtimo su horizontalia linija taške. Jeigu, pavyzdžiui, skriestuvo kojelės stovės taškuose z ir t, tai atstumas lygus 284 m.

Skersinio mastelio grafikas dažnai braižomas ant metalinės plokštelės. Braižymo tikslumas 0,1 mm.

Mastelio grafiniu tikslumu vadinamas linijos ilgis vietovėje, atitinkantis 0,1 mm atkarpą plane. Jei ši atkarpa trumpesnė kaip 0,1 mm, akis jos neatskirs nuo taško.

Taigi grafinis mastelio tikslumas gaunamas 0,1 mm padauginus iš skaitmeninio mastelio vardiklio M (0,1 mm), pavyzdžiui, skaitmeninių mastelių: 1:500; 1:1 000; 1:5 000; 1:25 000 grafinis tikslumas atitinkamai toks m: 0,05; 0,1; 0,5; 2,5.

Mastelio grafinis tikslumas rodo, kokio ilgio linija arba kokio skersmens kontūras turi būti matuojamas vietovėje, kad galima būtų juos pavaizduoti to mastelio plane. Pavyzdžiui, sudarant 1:25 000 mastelio žemėlapį, nereikia matuoti trumpesnių kaip 2,5 m ilgio linijų, nes jų negalima pavaizduoti žemėlapyje. Jeigu vietovės kontūras svarbus, tai jis vaizduojamas sutartiniu ženklu.

Dažnai tenka spręsti tokį uždavinį: kokio mastelio turi būti sudarytas žemėlapis ar planas, kad jame būtų pavaizduoti visi vietovės kontūrai, kurių skersmuo ne mažesnis kaip 2 m. Jeigu mastelio grafinis tikslumas 2 m, o trumpiausia atkarpa žemėlapyje 0,1 mm.

Taigi būsimo žemėlapio mastelis turi būti 1/20 000.

Mastelis, kuriuo sudarytas žemėlapis, vadinamas pagrindiniu masteliu. Kadangi žemėlapis yra sferinio paviršiaus atvaizdas plokštumoje, tai faktinis žemėlapio mastelis nebus pastovus ir skirsis nuo pagrindinio mastelio, t. y. mastelis bus kintamas.

Pagrindinį mastelį prilyginus vienetui, kintamas mastelis bus didesnis arba mažesnis už vienetą, pavyzdžiui, 1,025, 1,050 arba 0,980, 0,992 ir kt. Tokie masteliai vadinami kartografiniais.

Bet kuriame žemėlapio taške faktinis mastelis lygus pagrindinio ir kartografinio mastelių sandaugai.

Geodezinio tinklo punktų įtvirtinimas vietovėje

Remiantis geocentrine koordinačių sistema, lengviau išreikšti geogravitacinį potencialą

Nėra patikimų duomenų, ar Žemės masės centras juda. Faktai liudija, kad, jeigu jis juda, tai, matyt, nedaug. Todėl sutapdinti bendros Žemės koordinačių sistemos pradžią su Žemės masės centru yra natūrali sąlyga. Be to, įvykdžius šią sąlygą, lengviau spręsti ir formuluoti uždavinį apie dangaus objekto judesį aplink Žemę, nes dangaus objekto tikrosios orbitos plokštuma visada eina per Žemės masės centrą.

Remiantis geocentrine koordinačių sistema, lengviau išreikšti geogravitacinį potencialą. Svarbu, kad viena iš bendros koordinačių sistemos ašių sutaptų su poline Žemės inercijos ašimi (jos atžvilgiu Žemės inercijos momentas turi didžiausią reikšmę). Ši ašis bus artima Žemės sukimosi ašiai. Kad ši sąlyga būtų geriausiai išlaikyta, A. Orlovas pasiūlė visos epochos inercijos ašį nukreipti vidutinį polių, gautą pašalinus iš tikrosios jo padėties visus numatomus periodinius judesio komponentus.

Šiuo metu pagal tarptautinį susitarimą sąlygine ašigalių vieta laikoma padėtis, artima vidutinei ašigalių padėčiai 1900-1905 m.

Apskritai elipsoidas ir jo gravitacinis laukas yra matematinis modelis, kuriuo aproksimuojama planetos arba jos natūralių palydovų forma ir gravitacinis laukas. Paprastai elipsoido parametrai (masė, kampinis judėjimo greitis, ekvatoriaus spindulys ir kt.) prilyginami tam tikriems realios planetos formos parametrams, elipsoido centras ir polinė ašis sutapdinami su masių inercijos centru ir planetos sukimosi ašimi. Toks elipsoidas vadinamas Normaline Žeme.

Normalinė Žemė kaip realaus kūno ir Žemės gravitacinio lauko pirmo priartėjimo matematinis modelis tiksliausiai išreiškia realią Žemės formą ir jos gravitacinį lauką, patenkina mokslinius ir praktikos poreikius. Pavyzdžiui, jis naudojamas tiriant Mėnulio judėjimo pobūdį, įvertinant planetų reiškinius ir sprendžiant daugelį geofizinių uždavinių, panaudojant dirbtinius Žemės palydovus ne geodeziniams reikalams ir skaičiuojant kosminių aparatų, leidžiamų į mėnulį ir kitus tolimus objektus, trajektorijas.

Aukštoji geodezija tiria ir geodinaminius reiškinius, susijusius su Žemės evoliucija. Žemės plutos judesiai, litosferos plokščių persistūmimas, kranto linijų ir jūrų bei vandenynų lygių pasikeitimas, nevienodas Žemės sukimasis ir jos polių judėjimas — tai sudėtingi reiškiniai, sąlygojami globalinių procesų. į juos reikia atsižvelgti apdorojant astronominius, geodezinius, gravimetrinius ir palydovų stebėjimo duomenis. Juos tiria ne tik geofizika, geologija, okeanologija, astronomija, bet ir aukštoji geodezija.

Pakartotinai niveliuojant ir matuojant vandens lygį įvairiuose geodinaminiuose poligonuose, galima patikimai įvertinti vertikaliuosius Žemės plutos judesius. Daug tokių darbų atliekama seisminėje zonoje.

Vertikaliųjų Žemės plutos judesių tyrimai Lietuvoje parodė, kad vidurio Lietuva leidžiasi 0,5-1,5 mm/metus, o rytiniai, pietiniai ir pajūrio rajonai tokiu pat greičiu kyla.

Ramiojo vandenyno litosferos grimzdimo greitis išilgai Kurilų—Kamčiatkos įdubos kinta nuo 7,5 cm/metus šiaurėje iki 8,5 cm/metus pietuose. Arktinių jūrų pakrantės azijinės dalies judesiai yra svyruojamieji, vertikalūs, jų amplitudė 10-12 cm, periodas — apie 20 metų.

Žemės paviršius grimzta išpumpuojant gruntinius ir artezinius vandenis. Kai kurie Tokijo rajonai per 50 metų nusileido 4 m, o Mechiko — iki 8,5 m.

Šiuolaikinė pasaulinės gamybos pažanga keičia globalinį Žemės vaizdą. Technogeniniai pakitimai artimiausiais dešimtmečiais didės realizuojant urbanizacijos projektus, toliau naudojant Žemės gelmių turtus, įsisavinant jūrų šelfus ir vandenynus.

Geodezija ir kvazarai, kuo tai susiję.

PERVEŽIMO PASLAUGOS PRIEŠ MEDINIŲ PAVIRŠIŲ PARUOŠIMĄ

Aliejiniais dažais galima dažyti tik visiškai sausą tinką arba medį. Nudažius drėgną, nepakankamai išdžiūvusį paviršių, aliejiniai dažai uždaro visas medžiagos paviršiaus poras ir neleidžia išgaruoti drėgmei. Drėgmė tada kaupiasi po aliejinių dažų sluoksniu, dažytame paviršiuje atsiranda rudo skystimo pilnų pūslių, kurios vėliau trūksta, dažai lupasi, ir paviršius labai negražiai atrodo. Panašiai atsitinka ir nudažius drėgną medį, be to, šis ir pats pūva.

Drėgname tinke paprastai yra dar daug šarmų. Dėl to aliejiniais dažais dažytas drėgnas tinkas ne tik pūslėja, bet ir dažų sluoksnis ilgai nedžiūsta, būna minkštas, lipnus. Kad tinkas, ypač pataisytose vietose, greičiau džiūtų, galima jį pašildyti elektrine krosnele ar plytele. Šiam tikslui galima naudoti ir žarijas, tik reikia žiūrėti, kad neatsirastų smalkių.

Prieš gruntuojant sienas kalkių pienu patartina buitinę techniką išvežti.

Naujas arba pertrintas senas tinkas pirmiausia gruntuojamas kalkių pienu ir, kai gerai išdžiūsta, nuo jo nuvalomos smėlio kruopelės ir užtaisomi plyšiai; taip paruoštas tinkas gruntuojamas pokostu arba oksoliu. Geriausia gruntuoti grynu pokostu arba oksoliu, įmaišius truputį dažų — ochros, geležies raudės.

Viduje, sausose patalpose tinkuotus ir medinius paviršius galima gruntuoti karštu klijų skiediniu (8-10% stiprumo).

Prieš gruntuojant medžio dirbinius, gamintus iš pušies ar eglės, pirmiausia reikia pašalinti arba izoliuoti sakus, iškirsti ir po to medžio lopeliais užtaisyti šakas. To nepadarius, sakingose arba šakų vietose aliejiniai dažai blogai džiūtų, o jei ir išdžiūtų, tai dažytame paviršiuje vėliau atsirastų rudų dėmių. Tokias dėmes galima dažnai pastebėti šviesia spalva dažytuose paviršiuose.

Minkštus sakus, kurie slypi atviruose plyšeliuose medienoje, reikia iškrapštyti, o kurie išsiveržę į paviršių — nugramdyti. Po to sakingą medieną galima dar padeginti lituokline lempa arba karšta geležimi. Nuo kaitros išsiveržusius sakus — vėl tuojau nugramdyti. Kai mediena, palyginti, nelabai sakinga, pakanka ją tose vietose patepti šelako tirpalu, spiritiniu laku arba nitrolaku. Toki sakų izoliavimą galima atlikti ir po gruntavimo. Labai sakingą medieną, kuri nors būtų ir padeginta, reikia dar izoliuoti, nes, vien tik izoliavus arba išdeginus sakus, vėliau jie gali vėl prasiveržti pro dažų sluoksnį, ypač saulei pašildžius.

Medis gruntuojamas tomis pat medžiagomis, kaip ir tinkas. Tinko ir medžio paviršius, gruntuotas pokostu arba oksoliu, turi gerai išdžiūti (normaliai — 24 val.). Klijiniu glaistu, tiesa, galima glaistyti ir anksčiau, bet dažyti aliejiniais dažais visada geriau, kai aliejinis gruntas, jei sąlygos leidžia, yra ilgiau padžiūvęs.