Frezijų grybinės ligos, ligos sukėlėjai, apsaugos priemonės

Fluoridų toksikozė. Frezijų įvairias anomalijas gali sukelti fluoro vandenilio dujos. Nustatyta, kad net nuo labai mažų fluoro koncentracijų (6 dalelės fluoro 1 mln. oro dalelių) frezijos blogai auga, lapuose pradeda ryškėti nekrozės požymiai. Pasirodo, kad fluoras skatina nekrozės viruso plitimą. Daug kur nurodoma, kad superfosfatas nelabai tinka frezijoms, nes jame yra iki 1% fluoro vandenilio. Mes tręšėme frezijas superfosfatu, tačiau būdingo toksikozės fluoridais požymio lapų viršūnių džiūvimo — nepastebėjome. Nuo didesnio fluoro vandenilio kiekio žiedai deformuojasi ir nepražysta.

H. Voltingas (1972) nurodo, kad fluorui labai jautrios Golden Melody, Ballerina, Pimpernel, Sonata, Apollo, Golden Yeliow ir Rose-Marie frezijų veislės, nelabai jautrios Blauwe Wimpel, White Swan, Royal Blue.

Gumbasvogūnių pupacijos. Ilgą laiką frezijų augintojai susidurdavo su viena gana didele kliūtimi. Pasodinti gumbasvogūniai 3-6 mėnesius išbūdavo dirvoje nedygę, po to normaliai augdavo. Su šiuo reiškiniu mums teko susidurti, auginant gumbasvogūnius-valkučius. Pasodinti gruodžio mėn. jie sudygo tiktai kitų metų birželyje, o žydėjo tuoj po Naujųjų metų. Taigi iki žydėjimo praėjo 13 mėnesių (visais auginimo periodais buvo daugiau kaip 15 mėnesių). Tuo tarpu visais kitais atvejais gruodžio mėn. pasodinti žydėdavo kovo—balandžio mėn., o būdavo iškasami birželio mėn., t. y. praėjus 6 mėn. Taip atsitiko dėl to, kad vaikučius prieš sodinimą per ilgai (6 savaites vietoj 3) laikėme 10-13 °C temperatūroje. Toks reiškinys vadinamas gumbasvogūnių pupacijomis. Gumbasvogūniai nedygsta ne dėl to, kad jie yra ramybės būklėje. Jie leidžia šaknis ir virš jų auga nauji gumbasvogūniai, tačiau kiti augimo taškai būna ramybės būklėje. Šie vegetuoti pradeda tiktai tada, kai išauga ir subręsta naujas gumbasvogūnis.

Kaip buvo rašyta, frezijos yra kilusios iš Pietų Afrikos, kur tuo metu, kai gumbasvogūniai esti ramybės būklėje, būna sausros ir labai karšta. Jų augimo metas sutampa su vėsiu drėgnu periodu. Frezijos prisitaikė prie šių klimatinių sąlygų, todėl, visai pakeitus jas, augimas sutrinka.

Pupacijos visuomet pasireiškia tada, kai gumbasvogūniai ramybės periode ilgesnį laiką išbūna 6-15°C temperatūroje.

LIGOS

Grybinės ligos

Frezijų fuzariozė (sukėlėjas Fusarium oxysporum f. gladioli (Mass) Snayder et Hansen).

Ligos sukėlėjas plinta per dirvą, pirmiausia pažeisdamas šaknis, vėliau gumbasvogūnius. Ant gumbasvogūnių atsiranda daug rudų dėmių, jie suminkštėja, o vėliau sudžiūva, t. y. susidaro mumijos. Lapai nustoja augti arba išlinksta į tą pusę, kur jau gumbasvogūnis pradėjęs pūti. Pirmiausia pagelsta jauni lapai, o ant žiedynkočių atsiranda rudi dryžiai.

Ši liga padaro daug žalos, ypač kai frezijos auga aukštesnėje kaip 20 °C temperatūroje blogai vėdinamuose šiltnamiuose.

Apsaugos priemonės. Jeigu frezijos auginamos žemių mišiniuose, tai prieš sodinant būtina juos dezinfekuoti karštais garais, karbationu (vapamu), formalinu. Ypač svarbu gerai dezinfekuoti dirvą, jeigu frezijos toje pačioje žemėje auga ne pirmą kartą. Mat, dauguma grybinių ligų sukėlėjų dirvoje išsilaiko iki 5 metų, o Fusarium genties net iki 10 metų.

Patiko? Pasidalink

Kavoje yra daugiau kaip trisdešimties pavadinimų organinių rūgščių

Apie darbus šioje srityje buvo rašyta žurnale „Chemija ir gyvenimas”. Aukšta kepinimo temperatūra neveikia kofeino kiekio. Jis visas išlieka, o kepinant mažėja kavos pupelių masė, todėl kofeino procentinė išraiška didėja. Trigonelinas kepinant suyra. Šio proceso metu susidaro didelis kiekis nikotininės rūgšties. Šį sudėtinga organinė medžiaga yra vienas iš B grupės vitaminų. Jie yra labai svarbūs biocheminiams procesams vykstantiems gyvame organizme ir apsaugo nuo sunkių podagros tipo ligų. Seniai pastebėta, kad kai kuriuose Pietų Amerikos rajonuose žmonės nuolat kenčia badą, tačiau podagra praktiškai neserga. Šių keistenybių paslaptis, pasirodo, yra ta, kad kavos pupelėse yra nikotininės rūgšties. Juk kava — nacionalinis Lotynų Amerikos gyventojų gėrimas ir jos geriama daug.

Kavoje yra daugiau kaip trisdešimties pavadinimų organinių rūgščių (tarp jų obuolių, citrinų, acto ir kavos). Vienos iš jų — chlorogeninės — dideliais kiekiais randama tik kavos pupelėse. Priklausomai nuo rūšies jos kiekis svyruoja nuo 4 iki 8%. Kitų augalų vaisiuose ir lapuose jos yra labai mažai. Kepinant chlorogeninė rūgštis skyla, ir sudaro kitus organinius produktus, suteikiančius kavai būdingą, truputį burną sutraukiantį prieskonį. Kavoje esančios įvairios rūgštys teigiamai veikia skrandžio veiklą ir gerina virškinimą.

Būdingos kavai ir kitos sudėtingos medžiagos — taninai. Kavai jie suteikia kartumo. Pienas ir grietinėlė suriša taninus ir kava iš dalies netenka kartumo. Pabrėšime, kad, gaminant kavą, praktiškai visas kofeinas pereina gėrimą.

Užbaigdami trumpą ekskursą chemijos sritį, turime pasakyti, kad sudėtingi cheminiai procesai, vykstantys kavos pupelėse, ištirti toli gražu ne visi. Dar neatskleistas atskirų sudedamųjų, juo labiau viso medžiagų komplekso, vaidmuo.

Vienas iš Kozmos Prutkovo aforizmų byloja: „Ir išmintingas Volteras abejojo kavos nuodingumu!”. Tai išplaukia iš Voltero žodžių: jei kava — nuodas, tai išimtinai lėtai veikiantis, nes aš nuo jos jau mirštu daugiau kaip pusė amžiaus”.

Ar kenkia kava žmogaus organizmui?

Atrodytų, keistas klausimas. Prisiminkime, kad kava nuo seniausių laikų vartojama kaip gydomoji priemonė. Dar iki 1000ųjų mūsų amžiaus metų arabų gydytojas ir alchemikas Razes savo kūriniuose aprašė gėrimo „binčum”, t.y. kavos, gydomąsias savybes. Rytuose buvo manoma, kad kava pagreitina mintį, džiugina širdį, padeda nuo akių ligų, yra puiki priemonė nuo podagros, vandenės ir skorbuto. Kava arabiškai reiškia „būti stipriu”, „aktyviu”.

Italų botanikas ir gydytojas Prosperas d ‘Alpino, 1592 m. Venecijos pasiuntinybę lydėjęs Egiptą, savo traktate apie kavą primygtinai ją rekomendavo kaip pirmarūšę gydomąją priemonę. Taip pat žinome, kad 1665 m. vienas iš dvaro gydytojų rusų carui Aleksejui Michailovičiu išrašė tokį receptą: „Pagaminta kava, žinoma persams bei turkams ir įprasta po pietų… nuostabus vaistas nuo nuovargio, slogos ir galvos skausmo”.

Žinomas XVIII a. švedų gamtotyrininkas ir gamtininkas Karlas Linėjus viename iš savo veikalų taip apibūdino kavą: „Šis gėrimas stiprina galvą, gerina virškinimą, valo užterštą žarnyną, šildo pilvą”.

Patiko? Pasidalink

Naudojantis elektroniniais teodolitais, galima automatizuoti matavimo procesus

Šiuo metu yra keletas elektroninių skleidimo būdų limbuose (skrituliuose) atskaičiuoti. Labiausiai paplitę yra kodinis inkrementinis ir dinaminis būdai. Skritulio atskaičiavimas pagrįstas dvejetaine skaičiavimo sistema. Si sistema labai patogi koduoti, nes ją sudaro tik du skaitmenys (0 ir 1). Šiuos skaitmenis lengva išreikšti fizikiniu būdu: šviesu ar tamsu, yra elektros įtampa arba jos nėra ir t. t. Iš dvejetainės sistemos informaciją mikroprocesorius perkoduoja Į įprastinę dešimtainę ir perduoda ją indikatoriui.

Taikant pozicinį kodų būdą, stiklinis skritulys radialiai trafaretiškai sužymimas šviesą praleidžiančiais ir tamsiais laukeliais. Pirmieji laukeliai dalijami į dvi (šviesią ir tamsią) dalis, kiti į keturias dalis ir t. t. Skleidžiama optiniu elektroniniu būdu panaudojant šviesos ir fotodiodus, kurie poromis išdėstomi abiejose skritulio pusėse. Pagal skritulio šviesos laidumo požymius formuojama dvejetainėje sistemoje absoliuti atskaitos reikšmė, kuri indikatoriuje pateikiama jau dešimtainėje sistemoje. Skleidimo tikslumas 0,25-1,5 mgon (maždaug 0,8-4″). Pozicinis kodų metodas pritaikytas teodolite T 1000 (Wild, Sveicarija).

Taikant inkrementinį būdą, skritulys sužymimas radialiniu rastru šviesiais ir tamsiais ruoželiais (inkrementais). Kiekvienas šviesus bei tamsus elementas sukelia fotodiode vieno periodo elektrinį signalą. Signalų skaičių registruoja skaitiklis.

Stebėtojas gauna ne absoliutinę krypties atskaitą, o tik krypties pokytį. Kai rastrų skaičius lygus 25 000, skleidimo tikslumas yra 0,2 mgon ( Inkrementinis būdas plačiai taikomas elektroniniuose teodolituose ir tacheometruose. Tai teodolitai ETh3 ir ETh4 (Opton, VFR), E2 (Kern, Šveicarija), DT-20 (Topcon, Japonija) ir kt.

Dinaminis skleidimo būdas panašus į inkrementinį, tik sužymėtas rastrais skritulys tolygiai sukasi (keli apsisukimai per sekundę). Norint sužinoti kampą, fiksuojama skritulio padalų praėjimo tarp dviejų kampą sudarančių krypčių trukmė. Sis metodas labai tikslus. Jis pritaikytas teodolite T 2000 (Wild, Šveicarija), taip pat elektroniniuose tacheometruose RECOTA ir RETA (Carl Zeiss, Vokietija). Tikslumas yra net 0,1 mgon (0,3″).

Dažnai elektroniniais metodais atskaičiuojama abiejose skritulio pusėse, šitaip pašalinant necentriškumo įtaką. Skritulių kodavimo ir skleidimo metodai nuolat tobulinami. Tobulėjant mikroelektronikai, gaminami lengvesni ir pigesni teodolitai. Ateityje jie turėtų pakeisti jau apie 70 metų naudojamus optinius teodolitus. Naudojantis elektroniniais teodolitais, galima automatizuoti matavimo procesus, nebereikia matavimo rezultatų rašyti į lauko žurnalus. Įvairios firmos pasaulyje gamina nemaža įvairaus tikslumo elektroninių teodolitų. Dažnai jie yra elektroninių tacheometrų sudėtyje.

Patiko? Pasidalink

Antžeminiai ženklai skirstomi į signalus ir piramides

Antžeminiai ženklai skirstomi į signalus ir piramides. Statomi mediniai ir metaliniai (stacionarūs ir išardomi) ženklai.

Antžeminiai ženklai reikalingi tam, kad būtų matomi gretimi punktai ir būtų galima išmatuoti kampus bei linijų ilgius. Matuojant instrumentas statomas ant instrumentinės signalo dalies stovo. Vizuojama j aukščiausią signalo dalį — vizavimo cilindrą. Signalo aukštis priklauso nuo atstumo tarp taškų, reljefo, augmenijos, statinių ir gali būti 10-50 m. Nuo signalo aukščio priklauso ir jo konstrukcija. Atliekant 1-os klasės trianguliaciją, vizavimo spindulys turi praeiti virš kliūties (reljefo, augmenijos, statinių) ne mažiau kaip 6 m, 2-os klasės — 2 m.

Piramidės statomos, kai atstumai tarp taškų nedideli (dažniausiai atliekant 3-os ir 4-os klasės trianguliaciją). Piramidės, kaip ir signalo, aukštis priklauso nuo vietovės. Matavimo instrumentas statomas ant žemes paviršiaus.

Statomi trijų arba keturių kojų signalai ir piramidės. Po kiekviena piramide ir signalu įkasamas požeminis ženklas. Kai signalas medinis, atpažinimo ženklas statomas vienos signalo kojos kryptimi 1,5 m atstumu nuo centro

Apsauginė plokštelė tvirtinama iš požeminio ženklo pusės. Kai piramidė medinė, atpažinimo ženklas statomas iš lauko pusės 1 m atstumu nuo vienos jos kojos.

Prie nuolatinių metalinių antžeminių ženklų atpažinimo ženklai nestatomi. Apsauginė plokštelė tvirtinama prie ženklo kojos. Demontavus išardomus metalinius antžeminius ženklus, virš požeminio ženklo ant betoninių pamatų statoma 5-6 m aukščio metalinė atpažinimo piramidė. Prie jos tvirtinama apsauginė plokštelė. Pastatytiems ženklams suteikiamas pavadinimas, sudaromas ženklo vietos abrisas ir jos aprašas.

Linijos, kurios horizontaliosios projekcijos ilgis vietovėje yra 357 m, 1:5 000 masteliu sudarytame plane bus lygus atkarpai xy.

Jeigu reikia rasti linijos horizontaliosios projekcijos ilgį vietovėje, kai žinomas jos ilgis plane, tai šis ilgis plane fiksuojamas skriestuvu. Paskui skriestuvo kojelės statomos ant horizontalios grafiko linijos taip, kad viena jo kojelė stovėtų ant kurio nors statmens, o kita — transversalės susikirtimo su horizontalia linija taške. Jeigu, pavyzdžiui, skriestuvo kojelės stovės taškuose z ir t, tai atstumas lygus 284 m.

Skersinio mastelio grafikas dažnai braižomas ant metalinės plokštelės. Braižymo tikslumas 0,1 mm.

Mastelio grafiniu tikslumu vadinamas linijos ilgis vietovėje, atitinkantis 0,1 mm atkarpą plane. Jei ši atkarpa trumpesnė kaip 0,1 mm, akis jos neatskirs nuo taško.

Taigi grafinis mastelio tikslumas gaunamas 0,1 mm padauginus iš skaitmeninio mastelio vardiklio M (0,1 mm), pavyzdžiui, skaitmeninių mastelių: 1:500; 1:1 000; 1:5 000; 1:25 000 grafinis tikslumas atitinkamai toks m: 0,05; 0,1; 0,5; 2,5.

Mastelio grafinis tikslumas rodo, kokio ilgio linija arba kokio skersmens kontūras turi būti matuojamas vietovėje, kad galima būtų juos pavaizduoti to mastelio plane. Pavyzdžiui, sudarant 1:25 000 mastelio žemėlapį, nereikia matuoti trumpesnių kaip 2,5 m ilgio linijų, nes jų negalima pavaizduoti žemėlapyje. Jeigu vietovės kontūras svarbus, tai jis vaizduojamas sutartiniu ženklu.

Dažnai tenka spręsti tokį uždavinį: kokio mastelio turi būti sudarytas žemėlapis ar planas, kad jame būtų pavaizduoti visi vietovės kontūrai, kurių skersmuo ne mažesnis kaip 2 m. Jeigu mastelio grafinis tikslumas 2 m, o trumpiausia atkarpa žemėlapyje 0,1 mm.

Taigi būsimo žemėlapio mastelis turi būti 1/20 000.

Mastelis, kuriuo sudarytas žemėlapis, vadinamas pagrindiniu masteliu. Kadangi žemėlapis yra sferinio paviršiaus atvaizdas plokštumoje, tai faktinis žemėlapio mastelis nebus pastovus ir skirsis nuo pagrindinio mastelio, t. y. mastelis bus kintamas.

Pagrindinį mastelį prilyginus vienetui, kintamas mastelis bus didesnis arba mažesnis už vienetą, pavyzdžiui, 1,025, 1,050 arba 0,980, 0,992 ir kt. Tokie masteliai vadinami kartografiniais.

Bet kuriame žemėlapio taške faktinis mastelis lygus pagrindinio ir kartografinio mastelių sandaugai.

Geodezinio tinklo punktų įtvirtinimas vietovėje

Patiko? Pasidalink

Remiantis geocentrine koordinačių sistema, lengviau išreikšti geogravitacinį potencialą

Nėra patikimų duomenų, ar Žemės masės centras juda. Faktai liudija, kad, jeigu jis juda, tai, matyt, nedaug. Todėl sutapdinti bendros Žemės koordinačių sistemos pradžią su Žemės masės centru yra natūrali sąlyga. Be to, įvykdžius šią sąlygą, lengviau spręsti ir formuluoti uždavinį apie dangaus objekto judesį aplink Žemę, nes dangaus objekto tikrosios orbitos plokštuma visada eina per Žemės masės centrą.

Remiantis geocentrine koordinačių sistema, lengviau išreikšti geogravitacinį potencialą. Svarbu, kad viena iš bendros koordinačių sistemos ašių sutaptų su poline Žemės inercijos ašimi (jos atžvilgiu Žemės inercijos momentas turi didžiausią reikšmę). Ši ašis bus artima Žemės sukimosi ašiai. Kad ši sąlyga būtų geriausiai išlaikyta, A. Orlovas pasiūlė visos epochos inercijos ašį nukreipti vidutinį polių, gautą pašalinus iš tikrosios jo padėties visus numatomus periodinius judesio komponentus.

Šiuo metu pagal tarptautinį susitarimą sąlygine ašigalių vieta laikoma padėtis, artima vidutinei ašigalių padėčiai 1900-1905 m.

Apskritai elipsoidas ir jo gravitacinis laukas yra matematinis modelis, kuriuo aproksimuojama planetos arba jos natūralių palydovų forma ir gravitacinis laukas. Paprastai elipsoido parametrai (masė, kampinis judėjimo greitis, ekvatoriaus spindulys ir kt.) prilyginami tam tikriems realios planetos formos parametrams, elipsoido centras ir polinė ašis sutapdinami su masių inercijos centru ir planetos sukimosi ašimi. Toks elipsoidas vadinamas Normaline Žeme.

Normalinė Žemė kaip realaus kūno ir Žemės gravitacinio lauko pirmo priartėjimo matematinis modelis tiksliausiai išreiškia realią Žemės formą ir jos gravitacinį lauką, patenkina mokslinius ir praktikos poreikius. Pavyzdžiui, jis naudojamas tiriant Mėnulio judėjimo pobūdį, įvertinant planetų reiškinius ir sprendžiant daugelį geofizinių uždavinių, panaudojant dirbtinius Žemės palydovus ne geodeziniams reikalams ir skaičiuojant kosminių aparatų, leidžiamų į mėnulį ir kitus tolimus objektus, trajektorijas.

Aukštoji geodezija tiria ir geodinaminius reiškinius, susijusius su Žemės evoliucija. Žemės plutos judesiai, litosferos plokščių persistūmimas, kranto linijų ir jūrų bei vandenynų lygių pasikeitimas, nevienodas Žemės sukimasis ir jos polių judėjimas — tai sudėtingi reiškiniai, sąlygojami globalinių procesų. į juos reikia atsižvelgti apdorojant astronominius, geodezinius, gravimetrinius ir palydovų stebėjimo duomenis. Juos tiria ne tik geofizika, geologija, okeanologija, astronomija, bet ir aukštoji geodezija.

Pakartotinai niveliuojant ir matuojant vandens lygį įvairiuose geodinaminiuose poligonuose, galima patikimai įvertinti vertikaliuosius Žemės plutos judesius. Daug tokių darbų atliekama seisminėje zonoje.

Vertikaliųjų Žemės plutos judesių tyrimai Lietuvoje parodė, kad vidurio Lietuva leidžiasi 0,5-1,5 mm/metus, o rytiniai, pietiniai ir pajūrio rajonai tokiu pat greičiu kyla.

Ramiojo vandenyno litosferos grimzdimo greitis išilgai Kurilų—Kamčiatkos įdubos kinta nuo 7,5 cm/metus šiaurėje iki 8,5 cm/metus pietuose. Arktinių jūrų pakrantės azijinės dalies judesiai yra svyruojamieji, vertikalūs, jų amplitudė 10-12 cm, periodas — apie 20 metų.

Žemės paviršius grimzta išpumpuojant gruntinius ir artezinius vandenis. Kai kurie Tokijo rajonai per 50 metų nusileido 4 m, o Mechiko — iki 8,5 m.

Šiuolaikinė pasaulinės gamybos pažanga keičia globalinį Žemės vaizdą. Technogeniniai pakitimai artimiausiais dešimtmečiais didės realizuojant urbanizacijos projektus, toliau naudojant Žemės gelmių turtus, įsisavinant jūrų šelfus ir vandenynus.

Geodezija ir kvazarai, kuo tai susiję.

Patiko? Pasidalink

PERVEŽIMO PASLAUGOS PRIEŠ MEDINIŲ PAVIRŠIŲ PARUOŠIMĄ

Aliejiniais dažais galima dažyti tik visiškai sausą tinką arba medį. Nudažius drėgną, nepakankamai išdžiūvusį paviršių, aliejiniai dažai uždaro visas medžiagos paviršiaus poras ir neleidžia išgaruoti drėgmei. Drėgmė tada kaupiasi po aliejinių dažų sluoksniu, dažytame paviršiuje atsiranda rudo skystimo pilnų pūslių, kurios vėliau trūksta, dažai lupasi, ir paviršius labai negražiai atrodo. Panašiai atsitinka ir nudažius drėgną medį, be to, šis ir pats pūva.

Drėgname tinke paprastai yra dar daug šarmų. Dėl to aliejiniais dažais dažytas drėgnas tinkas ne tik pūslėja, bet ir dažų sluoksnis ilgai nedžiūsta, būna minkštas, lipnus. Kad tinkas, ypač pataisytose vietose, greičiau džiūtų, galima jį pašildyti elektrine krosnele ar plytele. Šiam tikslui galima naudoti ir žarijas, tik reikia žiūrėti, kad neatsirastų smalkių.

Prieš gruntuojant sienas kalkių pienu patartina buitinę techniką išvežti.

Naujas arba pertrintas senas tinkas pirmiausia gruntuojamas kalkių pienu ir, kai gerai išdžiūsta, nuo jo nuvalomos smėlio kruopelės ir užtaisomi plyšiai; taip paruoštas tinkas gruntuojamas pokostu arba oksoliu. Geriausia gruntuoti grynu pokostu arba oksoliu, įmaišius truputį dažų — ochros, geležies raudės.

Viduje, sausose patalpose tinkuotus ir medinius paviršius galima gruntuoti karštu klijų skiediniu (8-10% stiprumo).

Prieš gruntuojant medžio dirbinius, gamintus iš pušies ar eglės, pirmiausia reikia pašalinti arba izoliuoti sakus, iškirsti ir po to medžio lopeliais užtaisyti šakas. To nepadarius, sakingose arba šakų vietose aliejiniai dažai blogai džiūtų, o jei ir išdžiūtų, tai dažytame paviršiuje vėliau atsirastų rudų dėmių. Tokias dėmes galima dažnai pastebėti šviesia spalva dažytuose paviršiuose.

Minkštus sakus, kurie slypi atviruose plyšeliuose medienoje, reikia iškrapštyti, o kurie išsiveržę į paviršių — nugramdyti. Po to sakingą medieną galima dar padeginti lituokline lempa arba karšta geležimi. Nuo kaitros išsiveržusius sakus — vėl tuojau nugramdyti. Kai mediena, palyginti, nelabai sakinga, pakanka ją tose vietose patepti šelako tirpalu, spiritiniu laku arba nitrolaku. Toki sakų izoliavimą galima atlikti ir po gruntavimo. Labai sakingą medieną, kuri nors būtų ir padeginta, reikia dar izoliuoti, nes, vien tik izoliavus arba išdeginus sakus, vėliau jie gali vėl prasiveržti pro dažų sluoksnį, ypač saulei pašildžius.

Medis gruntuojamas tomis pat medžiagomis, kaip ir tinkas. Tinko ir medžio paviršius, gruntuotas pokostu arba oksoliu, turi gerai išdžiūti (normaliai — 24 val.). Klijiniu glaistu, tiesa, galima glaistyti ir anksčiau, bet dažyti aliejiniais dažais visada geriau, kai aliejinis gruntas, jei sąlygos leidžia, yra ilgiau padžiūvęs.

Patiko? Pasidalink

Aštuonios bendrosios vairuotojų taisyklės

Pirmoji taisyklė.

Vairuotojas privalo viską matyti ir viską girdėti. Jis turi žinoti ne tik tai, kas vyksta prieš jį ir šalia jo, bet ir kas vyksta už jo. Jis privalo žiūrėti į užpakalinio vaizdo veidrodį kiek galima dažniau ir visada, prieš stabdydamas, sukdamas, apsisukdamas, keisdamas eismo juostą, persirikiuodamas nuo šaligatvio krašto į važiuojamosios dalies vidurį ir privažiuodamas prie šaligatvio.

Antroji taisyklė.

Pirmiausia eismo saugumas! Vairuotojas neturi atlikti veiksmų, galinčių sukelti pavojingą situaciją. Jis privalo rūpintis ne tik savo, bet ir kitų saugumu.

Trečioji taisyklė.

Vairuotojas privalo žinoti, kad kelyje jis ne vienas. Kiti taip pat turi teisę saugiai ir patogiai naudotis keliu. Todėl, keisdamas greiti bei stabdydamas, atsižvelgia į kitus eismo dalyvius.

Ketvirtoji taisyklė.

Vairuotojas turi būti ramus, paslaugus ir atlaidus kitiems vairuotojams. Jis negali trukdyti kitų transporto priemonių eismui ir užkirsti joms kelio. Esant reikalui, su noru padeda kitiems.

Penktoji taisyklė.

Vairuotojas turi įdėmiai sekti eismo reguliavimo signalus ir kelio ženklus, besąlygiškai paklusti signalams ir ženklų nurodytiems draudimams.

Šeštoji taisyklė.

Visa, kas juda, o ypač kas greitai juda skersai kelio, yra pavojinga vairuotojui ir tuo labiau, kuo greičiau juda.

Septintoji taisyklė.

Būti nekaltam, bet patekti į avariją yra lengva; vairavimo menas — nebūti kaltam ir nepakliūti į avariją.

Aštuntoji taisyklė.

Pati svarbiausia. Vairuotojas privalo laikytis eismo taisyklių, kurios yra kelių kodekse. Jis turi mintinai jas mokėti. Kad neprimirštų, jas perskaito kas du trys mėnesiai; toks pakartojimas vairuotojui labai naudingas.

Leistinas, saugus ir mažas greitis

Itin svarbu, kad vairuotojas sugebėtų pasirinkti atitinkamą važiavimo greiti. Pagrindinai nuo greičio priklauso eismo saugumas, tad sugebėjimas jį pasirinkti leidžia greitai ir visiškai saugiai atlikti kelionę.

Gerai žinomas yra per didelio greičio apibrėžimas. Per didelis greitis — tai per greitas važiavimas konkrečiomis kelio ir oro bei eismo sąlygomis. Vadinasi, dažnai didelis greitis nėra per didelis, o kartais, nepalankiomis sąlygomis, netgi mažas greitis gali būti pavojingas.

Koks gi jis buvo garsusis „Fordas-T“

Vairuotojai turi laikytis greičio apribojimo, pavyzdžiui, gyvenvietėse, kur paprastai eismo greitis negali viršyti 50 km/h. Taip pat negalima viršyti greiči0, nurodomų kelio ženklais.

Beje, netgi tam tikrame kelio ruože leistas greitis ne visada būna saugus, pavyzdžiui, esant rūkui ar lijundrai. Tuo atveju vairuotojas privalo mažinti greitį iki tokio dydžio, kad galėtų patikimai ir bet kokiomis aplinkybėmis saugiai valdyti automobilį.

VARIKLIO GALINGUMO SKAIČIAVIMO VIENETAS – KILOVATAS

Saugaus automobilio koncepcija

Patiko? Pasidalink

Liaudies šokis: Aguonėlė

Antrą kartą kartojant „kaip, kaip aguonėlė žydi”, visi žaidėjai eina keletą žingsnių į centrą ir sudaro nepražydusį žiedą: keturi berniukai (kas antras iš ratelio) sueina centrą arti vienas kito ir atsitupia (jų rankos sukryžiuotos), kiti keturi, priėję prie tupinčiųjų, pasilenkia ir ištiesia rankas į priekį virš jų galvų, o mergaitės sustoja apie berniukus rateliu ir, ištiesusios rankas į centrą, taip pat pasilenkia priekį. Rankos per alkūnes šiek tiek sulenktos.

Mergaitės ir keturi stovintieji berniukai pamažu tiesiasi ir lenkiasi atgal, rankas keldami viršų ir (į pabaigą) pro šonus nuleisdami žemyn. Mergaitės rankas nuleidžia ligi pečių ir susikabina apie berniukus rateliu rankomis virš alkūnių. Keturi tupintieji berniukai pamažu keliasi ir atsilošia atgal. Pabaigoje jie leina tuos pačius tarpus tarp labiau išorėje esančių berniukų, ir visi berniukai susikabina mažu rateliu paprastai. Tokiu būdu pumpuras pamažu prasiskleidžia, ir visi žaidėjai sudaro žiedą.

Žiedas (berniukų ir mergaičių rateliai) vienodu greitumu sukasi dešinėn. Berniukai ties savo mergaitėmis. Pabaigoje mergaitės ir berniukai sudaro po dvi grandinėles, po keturis žaidėjus kiekvienoje. Geriausia, kad vieną grandinėlę sudarytu vieno ratelio mergaitės, kitą grandinėlę kito, o grandinėlės persi skirty ties žiūrovais ir gilumoje. Kraštinių mergaičių rankos už sijonukų.

Klasikinis liaudies šokis – Linelis

Berniukai sudaro taip pat dvi grandinėles po keturis kiekvienoje. Jos persiskiria tose vietose, kur ir mergaičių grandinėlės. Viena mergaičių grandinėlė eina į dešinę scenos pusę, o kita į kairę. Jos sudaro scenos šonuose du išvirkščius (veidu išorę) ratelius ir suka juos dešinėn (laikrodžio rodyklės kryptimi). Pabaigoje sustoja po dvi, veidu pasisukusios į žiūrovus. Kairėje scenos pusėje ta mergaitė, kuri vedė grandinėlę, sudaro porą priekyje su ta, kuri grandinėlėje buvo paskutinė. Gi dešinėje pusėje pirmoji ir galinė grandinėlės mergaitė yra gilumoje. Visos, kurios grandinėles vedė, yra arčiau berniukų, o tos, kurios buvo grandinėlės gale,— toliau.

Tuo metu viena berniukų grandinėlė eina keletą žingsnių į žiūrovų pusę, o kita į scenos gilumą. Po to jos suka atgal ir sudaro vieną išvirkščią ratelį scenos viduryje. Berniukų grandinėlės eina dideliais lankais ir ratelį sudaro pačioje pabaigoje. Sudarę išvirkščią ratelį, berniukai pakelia rankas ligi pečių ir susikabina krepšeliu pro priekį.

Tuo metu mergaitės, susikabinusios porose rankomis paprastai (dvi poros viename šone viena už kitos, o kitos dvi — kitame šone), siūbuoja po keturis kartus į šonus. Rankomis nepasileisdamos„ jos pirmiausiai svyra porose viena prie kitos, o paskui tolsta. Visa tai pakartoja du kartus.

Džigūno šokio žingsneliai

Berniukų ratelis pamažu sukasi ta pačia kryptimi, kaip anksčiau. Pabaigoje berniukai ratelio dar neišardo, tačiau atsiranda netoli savo mergaičių.

Tuo metu mergaitės, pasisukusios porose viena kitą, suploja po du kartus rankomis ir apsisuka susikabinusios dešinėmis parankėmis. Po to vėl suploja ir apsisuka susikabinusios kairėmis parankėmis. Pirmą kartą apsisuka po pusę rato, o antrą kartą pilną ratą. Tokiu būdu mergaitės porose pasikeičia vietomis.

Visi sudaro bendrą ratelį ir suka dešinėn. Kad sudarytų ratelį, berniukai paeina į išorę ir apsisuka su pramoginiais šokių bateliais, o mergaitės viena paskui kitą prieina prie savo berniukų iš dešinės pusės. Pabaigoje ratelis sustoja, porose žaidėjai pasisuka veidu vieni kitus.

Patiko? Pasidalink

Prekyba Onesie kombinezonais Lietuvoje – viena iš labiausiai dėmesio vertų investicijų

Prekyba Onesie kombinezonais Lietuvoje – viena iš labiausiai dėmesio vertų investicijų

Vis daugiau žmonių šiomis dienomis mąsto apie savo verslą, kas yra puikiai suprantama – kiekvienas norėtų būti ne pavaldiniu, o vadovu. Jei taip pat svajojate apie tai, galite pamiršti kančias ieškant rinkos, kurioje galėtumėte sukurti pelningą platformą – geresnės idėjos už investicijas į prekybą Onesie kombinezonais Lietuvoje nerasite.

Maža konkurencija. Vienas iš esminių investicijų į šią sritį Lietuvoje privalumų yra tai, jog konkurencija yra ypač maža. Lietuvoje Onesie kombinezonų platinimu užsiimančių įmonių tikrai nėra daug, o net ir tai darydamos jos Onesie kombinezonus platina pakankamai nedideliais kiekis. Tad turėdami pakankamai didelį įstatinį kapitalą bei sugebėdami jį tinkamai realizuoti, faktas, jog sugebėtumėte tapti šios rinkos Lietuvoje lyderiu, kas automatiškai garantuotų išties pakankamai dideles pajamas.

Tad turint laiko, noro ir lėšų laukti tikrai nereikėtų, kadangi matant tai, kokiais tempais pasaulyje populiarėja Onesie kombinezonai, tikrai realu, jog ši rinka Lietuvoje bus gerokai labiau užimta jau po pakankamai nedidelio laikotarpio.

Onesie kombinezonas – vis geidžiamesnė prekė Dar vienu labai dideliu privalumu investicijoms į šią sritį galime pavadinti faktą, jog Onesie kombinezonai išsiskiria išties labai didele paklausa, kuri ir toliau tendencingai kyla. Taip, galbūt Lietuvos rinkoje kol kas tai nėra ypač akivaizdu, bet pažvelgus į situaciją vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėse suprasite tikrąsias Onesie tipo kombinezonų perspektyvas, kadangi jie šiuose regionuose žmonių yra ypač mėgiami.

Ir tai yra puikia suprantama, kadangi šie kombinezonai demonstruoja išties puikų kainos ir kokybės santykį. Bet tai yra tik smulkmenos, palyginus su esminiu Onesie kombinezonų privalumu – ypač dideliu asortimentu. Onesie kombinezonų rūšių kiekį suskaičiuoti būtų išties sunku, kadangi jie yra nuolatos kuriami bei atnaujinami. Tad šiomis dienomis tarp galybės Onesie kombinezonų rūšių sau patinkančius ir tinkančius galės rasti ne tik suaugusieji, bet ir jų atžalos, kuriems pakankamai neseniai buvo išleistos bent kelios Onesie kombinezonų modelių serijos, išsiskiriančiais dizainais, kurie taps geriausia įmanoma dovana praktiškai bet kuriam vaikui.

Patiko? Pasidalink

Kiekvienas iš mūsų kasdien susiduriame su nauja informacija ir jos gausa

Kiekvienas iš mūsų kasdien susiduriame su nauja informacija ir jos gausa: knygos, laikraščiai, interneto svetainės, televizija, kino filmai, reklaminės brošiūros ir kt. Tiek senovėje, tiek mūsų laikais, jau turėdami įvairiausias daugiafunkcines informacines technologijas, žmonės dalinasi savo sukauptomis žiniomis ir informacija, stengiasi jos gauti kuo daugiau ir kuo įvairesnės.

Taip pat jie siekia pažinti kitų šalių kultūrą bei tradicijas, taip stengdamiesi praturtinti savo kraštą ne tik savo šalies gyventojų kūryba, bet ir kitų valstybių kultūriniu paveldu bei išmintimi. Tai buvo siekiama nuo senų laikų per įvairių knygų, istorinių dokumentų, raštų ir architektūrinių paminklų aprašymų vertimus. Atsiradus vaizdo ir garso įrašymo galimybėms, informacijos keitimasis tapo dar aktualesnis ir intensyvesnis.

Turbūt nė neverta kalbėti, kad didelei auditorijai pateikiamų vaizdo ir garso įrašų vertimas privalo būti beatodairiškai teisingas ir kokybiškas. Tad dažniausiai toks darbas yra patikimas profesionalias paslaugas teikiantiems vertimų biurams ar kvalifikuotiems patyrusiems vertėjams, kurie gautą įrašą pirmiausia transkribuoja originalo kalba, o vėliau perrašytą tekstą išverčia į pageidaujamą kalbą ar kelias kalbas.

Atsiradus minėtiesiems įrašams iškilo klausimas – kaip turėtų būti pateiktas jų vertimas: ar įgarsintas tos šalies, kuriai jis bus pateiktas, kalba, ar pateikiamas subtitrais? Teksto dubliavimas tokiu atveju pakeistų originalo kalbą įgarsintu vertimu. Jei būtų pasirinktas subtitrų variantas, būtų girdima originali kalba, o vertimas pateikiamas paraleliai raštu. Tiek vienas, tiek kitas variantai turi ir savų pliusų, ir minusų.

Subtitrai. Šiuo atveju, pateikiamas vertimas reikiama šnekta, bet kartu girdima ir originalo kalba. Tai nėra labai blogai. Jei žmogus mokosi kažkokios kalbos, girdėti originalią kalbą ir matyti vertimą yra netgi labai pravartu, taip galima patobulinti savo užsienio kalbos žinias. Be to, net ir visiškai nesuprantant originalios kalbos, galima jausti šnekančiųjų nuotaiką, emocijas, pašalinius, kūrinį pagyvinančius, garsus ir kt., ko įgarsinantieji gali ir nesugebėti ar negalėti perteikti.

Kitas subtitruotos vaizdo medžiagos pliusas yra tas, kad nespėtą perskaityti tekstą galima sustabdyti bei perskaityti ir taip nieko, net menkiausios detalės nepraleisti. Be to, tai pigesnis vaizdo įrašo perteikimo kita kalba variantas, palyginus su įgarsinimu. Tačiau tai turi ir minusų. Jei vaizdo įraše kalba yra ilga ir greita, o žiūrima ne per kompiuterį, bet kino salėje ar per televiziją, stebėtojas gali tiesiog nespėti perskaityti vertimo ir kažko nesuprasti.

Dar vienu minusu galima būtų įvardinti apšvietimą, ekrano ryškumą. Jei vaizdas šviesus, o teksto vertimas pateikiamas šviesios spalvos raidėmis, gali būti sunku ar išvis neįmanoma jį įžiūrėti ir perskaityti. Analogiškai būtų ir su tamsiame fone juodomis raidėmis pateiktu vertimu. Be to, žiūrint filmą ar kitą vaizdo medžiagą, turinčią subtitrus, reikia sutelkti visą dėmesį į ekraną ir susikaupti skaitant, todėl varginamos akys.

Patiko? Pasidalink