Naudojantis elektroniniais teodolitais, galima automatizuoti matavimo procesus

Šiuo metu yra keletas elektroninių skleidimo būdų limbuose (skrituliuose) atskaičiuoti. Labiausiai paplitę yra kodinis inkrementinis ir dinaminis būdai. Skritulio atskaičiavimas pagrįstas dvejetaine skaičiavimo sistema. Si sistema labai patogi koduoti, nes ją sudaro tik du skaitmenys (0 ir 1). Šiuos skaitmenis lengva išreikšti fizikiniu būdu: šviesu ar tamsu, yra elektros įtampa arba jos nėra ir t. t. Iš dvejetainės sistemos informaciją mikroprocesorius perkoduoja Į įprastinę dešimtainę ir perduoda ją indikatoriui.

Taikant pozicinį kodų būdą, stiklinis skritulys radialiai trafaretiškai sužymimas šviesą praleidžiančiais ir tamsiais laukeliais. Pirmieji laukeliai dalijami į dvi (šviesią ir tamsią) dalis, kiti į keturias dalis ir t. t. Skleidžiama optiniu elektroniniu būdu panaudojant šviesos ir fotodiodus, kurie poromis išdėstomi abiejose skritulio pusėse. Pagal skritulio šviesos laidumo požymius formuojama dvejetainėje sistemoje absoliuti atskaitos reikšmė, kuri indikatoriuje pateikiama jau dešimtainėje sistemoje. Skleidimo tikslumas 0,25-1,5 mgon (maždaug 0,8-4″). Pozicinis kodų metodas pritaikytas teodolite T 1000 (Wild, Sveicarija).

Taikant inkrementinį būdą, skritulys sužymimas radialiniu rastru šviesiais ir tamsiais ruoželiais (inkrementais). Kiekvienas šviesus bei tamsus elementas sukelia fotodiode vieno periodo elektrinį signalą. Signalų skaičių registruoja skaitiklis.

Stebėtojas gauna ne absoliutinę krypties atskaitą, o tik krypties pokytį. Kai rastrų skaičius lygus 25 000, skleidimo tikslumas yra 0,2 mgon ( Inkrementinis būdas plačiai taikomas elektroniniuose teodolituose ir tacheometruose. Tai teodolitai ETh3 ir ETh4 (Opton, VFR), E2 (Kern, Šveicarija), DT-20 (Topcon, Japonija) ir kt.

Dinaminis skleidimo būdas panašus į inkrementinį, tik sužymėtas rastrais skritulys tolygiai sukasi (keli apsisukimai per sekundę). Norint sužinoti kampą, fiksuojama skritulio padalų praėjimo tarp dviejų kampą sudarančių krypčių trukmė. Sis metodas labai tikslus. Jis pritaikytas teodolite T 2000 (Wild, Šveicarija), taip pat elektroniniuose tacheometruose RECOTA ir RETA (Carl Zeiss, Vokietija). Tikslumas yra net 0,1 mgon (0,3″).

Dažnai elektroniniais metodais atskaičiuojama abiejose skritulio pusėse, šitaip pašalinant necentriškumo įtaką. Skritulių kodavimo ir skleidimo metodai nuolat tobulinami. Tobulėjant mikroelektronikai, gaminami lengvesni ir pigesni teodolitai. Ateityje jie turėtų pakeisti jau apie 70 metų naudojamus optinius teodolitus. Naudojantis elektroniniais teodolitais, galima automatizuoti matavimo procesus, nebereikia matavimo rezultatų rašyti į lauko žurnalus. Įvairios firmos pasaulyje gamina nemaža įvairaus tikslumo elektroninių teodolitų. Dažnai jie yra elektroninių tacheometrų sudėtyje.

Patiko? Pasidalink

Antžeminiai ženklai skirstomi į signalus ir piramides

Antžeminiai ženklai skirstomi į signalus ir piramides. Statomi mediniai ir metaliniai (stacionarūs ir išardomi) ženklai.

Antžeminiai ženklai reikalingi tam, kad būtų matomi gretimi punktai ir būtų galima išmatuoti kampus bei linijų ilgius. Matuojant instrumentas statomas ant instrumentinės signalo dalies stovo. Vizuojama j aukščiausią signalo dalį — vizavimo cilindrą. Signalo aukštis priklauso nuo atstumo tarp taškų, reljefo, augmenijos, statinių ir gali būti 10-50 m. Nuo signalo aukščio priklauso ir jo konstrukcija. Atliekant 1-os klasės trianguliaciją, vizavimo spindulys turi praeiti virš kliūties (reljefo, augmenijos, statinių) ne mažiau kaip 6 m, 2-os klasės — 2 m.

Piramidės statomos, kai atstumai tarp taškų nedideli (dažniausiai atliekant 3-os ir 4-os klasės trianguliaciją). Piramidės, kaip ir signalo, aukštis priklauso nuo vietovės. Matavimo instrumentas statomas ant žemes paviršiaus.

Statomi trijų arba keturių kojų signalai ir piramidės. Po kiekviena piramide ir signalu įkasamas požeminis ženklas. Kai signalas medinis, atpažinimo ženklas statomas vienos signalo kojos kryptimi 1,5 m atstumu nuo centro

Apsauginė plokštelė tvirtinama iš požeminio ženklo pusės. Kai piramidė medinė, atpažinimo ženklas statomas iš lauko pusės 1 m atstumu nuo vienos jos kojos.

Prie nuolatinių metalinių antžeminių ženklų atpažinimo ženklai nestatomi. Apsauginė plokštelė tvirtinama prie ženklo kojos. Demontavus išardomus metalinius antžeminius ženklus, virš požeminio ženklo ant betoninių pamatų statoma 5-6 m aukščio metalinė atpažinimo piramidė. Prie jos tvirtinama apsauginė plokštelė. Pastatytiems ženklams suteikiamas pavadinimas, sudaromas ženklo vietos abrisas ir jos aprašas.

Linijos, kurios horizontaliosios projekcijos ilgis vietovėje yra 357 m, 1:5 000 masteliu sudarytame plane bus lygus atkarpai xy.

Jeigu reikia rasti linijos horizontaliosios projekcijos ilgį vietovėje, kai žinomas jos ilgis plane, tai šis ilgis plane fiksuojamas skriestuvu. Paskui skriestuvo kojelės statomos ant horizontalios grafiko linijos taip, kad viena jo kojelė stovėtų ant kurio nors statmens, o kita — transversalės susikirtimo su horizontalia linija taške. Jeigu, pavyzdžiui, skriestuvo kojelės stovės taškuose z ir t, tai atstumas lygus 284 m.

Skersinio mastelio grafikas dažnai braižomas ant metalinės plokštelės. Braižymo tikslumas 0,1 mm.

Mastelio grafiniu tikslumu vadinamas linijos ilgis vietovėje, atitinkantis 0,1 mm atkarpą plane. Jei ši atkarpa trumpesnė kaip 0,1 mm, akis jos neatskirs nuo taško.

Taigi grafinis mastelio tikslumas gaunamas 0,1 mm padauginus iš skaitmeninio mastelio vardiklio M (0,1 mm), pavyzdžiui, skaitmeninių mastelių: 1:500; 1:1 000; 1:5 000; 1:25 000 grafinis tikslumas atitinkamai toks m: 0,05; 0,1; 0,5; 2,5.

Mastelio grafinis tikslumas rodo, kokio ilgio linija arba kokio skersmens kontūras turi būti matuojamas vietovėje, kad galima būtų juos pavaizduoti to mastelio plane. Pavyzdžiui, sudarant 1:25 000 mastelio žemėlapį, nereikia matuoti trumpesnių kaip 2,5 m ilgio linijų, nes jų negalima pavaizduoti žemėlapyje. Jeigu vietovės kontūras svarbus, tai jis vaizduojamas sutartiniu ženklu.

Dažnai tenka spręsti tokį uždavinį: kokio mastelio turi būti sudarytas žemėlapis ar planas, kad jame būtų pavaizduoti visi vietovės kontūrai, kurių skersmuo ne mažesnis kaip 2 m. Jeigu mastelio grafinis tikslumas 2 m, o trumpiausia atkarpa žemėlapyje 0,1 mm.

Taigi būsimo žemėlapio mastelis turi būti 1/20 000.

Mastelis, kuriuo sudarytas žemėlapis, vadinamas pagrindiniu masteliu. Kadangi žemėlapis yra sferinio paviršiaus atvaizdas plokštumoje, tai faktinis žemėlapio mastelis nebus pastovus ir skirsis nuo pagrindinio mastelio, t. y. mastelis bus kintamas.

Pagrindinį mastelį prilyginus vienetui, kintamas mastelis bus didesnis arba mažesnis už vienetą, pavyzdžiui, 1,025, 1,050 arba 0,980, 0,992 ir kt. Tokie masteliai vadinami kartografiniais.

Bet kuriame žemėlapio taške faktinis mastelis lygus pagrindinio ir kartografinio mastelių sandaugai.

Geodezinio tinklo punktų įtvirtinimas vietovėje

Patiko? Pasidalink

Remiantis geocentrine koordinačių sistema, lengviau išreikšti geogravitacinį potencialą

Nėra patikimų duomenų, ar Žemės masės centras juda. Faktai liudija, kad, jeigu jis juda, tai, matyt, nedaug. Todėl sutapdinti bendros Žemės koordinačių sistemos pradžią su Žemės masės centru yra natūrali sąlyga. Be to, įvykdžius šią sąlygą, lengviau spręsti ir formuluoti uždavinį apie dangaus objekto judesį aplink Žemę, nes dangaus objekto tikrosios orbitos plokštuma visada eina per Žemės masės centrą.

Remiantis geocentrine koordinačių sistema, lengviau išreikšti geogravitacinį potencialą. Svarbu, kad viena iš bendros koordinačių sistemos ašių sutaptų su poline Žemės inercijos ašimi (jos atžvilgiu Žemės inercijos momentas turi didžiausią reikšmę). Ši ašis bus artima Žemės sukimosi ašiai. Kad ši sąlyga būtų geriausiai išlaikyta, A. Orlovas pasiūlė visos epochos inercijos ašį nukreipti vidutinį polių, gautą pašalinus iš tikrosios jo padėties visus numatomus periodinius judesio komponentus.

Šiuo metu pagal tarptautinį susitarimą sąlygine ašigalių vieta laikoma padėtis, artima vidutinei ašigalių padėčiai 1900-1905 m.

Apskritai elipsoidas ir jo gravitacinis laukas yra matematinis modelis, kuriuo aproksimuojama planetos arba jos natūralių palydovų forma ir gravitacinis laukas. Paprastai elipsoido parametrai (masė, kampinis judėjimo greitis, ekvatoriaus spindulys ir kt.) prilyginami tam tikriems realios planetos formos parametrams, elipsoido centras ir polinė ašis sutapdinami su masių inercijos centru ir planetos sukimosi ašimi. Toks elipsoidas vadinamas Normaline Žeme.

Normalinė Žemė kaip realaus kūno ir Žemės gravitacinio lauko pirmo priartėjimo matematinis modelis tiksliausiai išreiškia realią Žemės formą ir jos gravitacinį lauką, patenkina mokslinius ir praktikos poreikius. Pavyzdžiui, jis naudojamas tiriant Mėnulio judėjimo pobūdį, įvertinant planetų reiškinius ir sprendžiant daugelį geofizinių uždavinių, panaudojant dirbtinius Žemės palydovus ne geodeziniams reikalams ir skaičiuojant kosminių aparatų, leidžiamų į mėnulį ir kitus tolimus objektus, trajektorijas.

Aukštoji geodezija tiria ir geodinaminius reiškinius, susijusius su Žemės evoliucija. Žemės plutos judesiai, litosferos plokščių persistūmimas, kranto linijų ir jūrų bei vandenynų lygių pasikeitimas, nevienodas Žemės sukimasis ir jos polių judėjimas — tai sudėtingi reiškiniai, sąlygojami globalinių procesų. į juos reikia atsižvelgti apdorojant astronominius, geodezinius, gravimetrinius ir palydovų stebėjimo duomenis. Juos tiria ne tik geofizika, geologija, okeanologija, astronomija, bet ir aukštoji geodezija.

Pakartotinai niveliuojant ir matuojant vandens lygį įvairiuose geodinaminiuose poligonuose, galima patikimai įvertinti vertikaliuosius Žemės plutos judesius. Daug tokių darbų atliekama seisminėje zonoje.

Vertikaliųjų Žemės plutos judesių tyrimai Lietuvoje parodė, kad vidurio Lietuva leidžiasi 0,5-1,5 mm/metus, o rytiniai, pietiniai ir pajūrio rajonai tokiu pat greičiu kyla.

Ramiojo vandenyno litosferos grimzdimo greitis išilgai Kurilų—Kamčiatkos įdubos kinta nuo 7,5 cm/metus šiaurėje iki 8,5 cm/metus pietuose. Arktinių jūrų pakrantės azijinės dalies judesiai yra svyruojamieji, vertikalūs, jų amplitudė 10-12 cm, periodas — apie 20 metų.

Žemės paviršius grimzta išpumpuojant gruntinius ir artezinius vandenis. Kai kurie Tokijo rajonai per 50 metų nusileido 4 m, o Mechiko — iki 8,5 m.

Šiuolaikinė pasaulinės gamybos pažanga keičia globalinį Žemės vaizdą. Technogeniniai pakitimai artimiausiais dešimtmečiais didės realizuojant urbanizacijos projektus, toliau naudojant Žemės gelmių turtus, įsisavinant jūrų šelfus ir vandenynus.

Geodezija ir kvazarai, kuo tai susiję.

Patiko? Pasidalink