PERVEŽIMO PASLAUGOS PRIEŠ MEDINIŲ PAVIRŠIŲ PARUOŠIMĄ

Aliejiniais dažais galima dažyti tik visiškai sausą tinką arba medį. Nudažius drėgną, nepakankamai išdžiūvusį paviršių, aliejiniai dažai uždaro visas medžiagos paviršiaus poras ir neleidžia išgaruoti drėgmei. Drėgmė tada kaupiasi po aliejinių dažų sluoksniu, dažytame paviršiuje atsiranda rudo skystimo pilnų pūslių, kurios vėliau trūksta, dažai lupasi, ir paviršius labai negražiai atrodo. Panašiai atsitinka ir nudažius drėgną medį, be to, šis ir pats pūva.

Drėgname tinke paprastai yra dar daug šarmų. Dėl to aliejiniais dažais dažytas drėgnas tinkas ne tik pūslėja, bet ir dažų sluoksnis ilgai nedžiūsta, būna minkštas, lipnus. Kad tinkas, ypač pataisytose vietose, greičiau džiūtų, galima jį pašildyti elektrine krosnele ar plytele. Šiam tikslui galima naudoti ir žarijas, tik reikia žiūrėti, kad neatsirastų smalkių.

Prieš gruntuojant sienas kalkių pienu patartina buitinę techniką išvežti.

Naujas arba pertrintas senas tinkas pirmiausia gruntuojamas kalkių pienu ir, kai gerai išdžiūsta, nuo jo nuvalomos smėlio kruopelės ir užtaisomi plyšiai; taip paruoštas tinkas gruntuojamas pokostu arba oksoliu. Geriausia gruntuoti grynu pokostu arba oksoliu, įmaišius truputį dažų — ochros, geležies raudės.

Viduje, sausose patalpose tinkuotus ir medinius paviršius galima gruntuoti karštu klijų skiediniu (8-10% stiprumo).

Prieš gruntuojant medžio dirbinius, gamintus iš pušies ar eglės, pirmiausia reikia pašalinti arba izoliuoti sakus, iškirsti ir po to medžio lopeliais užtaisyti šakas. To nepadarius, sakingose arba šakų vietose aliejiniai dažai blogai džiūtų, o jei ir išdžiūtų, tai dažytame paviršiuje vėliau atsirastų rudų dėmių. Tokias dėmes galima dažnai pastebėti šviesia spalva dažytuose paviršiuose.

Minkštus sakus, kurie slypi atviruose plyšeliuose medienoje, reikia iškrapštyti, o kurie išsiveržę į paviršių — nugramdyti. Po to sakingą medieną galima dar padeginti lituokline lempa arba karšta geležimi. Nuo kaitros išsiveržusius sakus — vėl tuojau nugramdyti. Kai mediena, palyginti, nelabai sakinga, pakanka ją tose vietose patepti šelako tirpalu, spiritiniu laku arba nitrolaku. Toki sakų izoliavimą galima atlikti ir po gruntavimo. Labai sakingą medieną, kuri nors būtų ir padeginta, reikia dar izoliuoti, nes, vien tik izoliavus arba išdeginus sakus, vėliau jie gali vėl prasiveržti pro dažų sluoksnį, ypač saulei pašildžius.

Medis gruntuojamas tomis pat medžiagomis, kaip ir tinkas. Tinko ir medžio paviršius, gruntuotas pokostu arba oksoliu, turi gerai išdžiūti (normaliai — 24 val.). Klijiniu glaistu, tiesa, galima glaistyti ir anksčiau, bet dažyti aliejiniais dažais visada geriau, kai aliejinis gruntas, jei sąlygos leidžia, yra ilgiau padžiūvęs.

Patiko? Pasidalink

MEDINIŲ PAVIRŠIŲ BEICAVIMAS IR POLITŪRAVIMAS

BEICAVIMAS IR POLITŪRAVIMAS

Jau vien lakuojant skaidriu laku, aliejuojant pokostu ar vaškuojant, medžio paviršius žymiai pagyvėja. Dar labiau medžio sluoksniai (raštas) išryškėja, lakuotą bei politūruotą paviršių nu-blizginus, nupoliravus; medis tada pasidaro tarsi permatomas. Beicuojant keičiama medžio paviršiaus spalva, bet jo raštas ne-uždengiamas.

Beicavimas ir politūravimas, ypač nupoliravimas, yra sudėtingas ir nemaža praktinių įgūdžių reikalaująs darbas. Čia nurodomi tik prieinamesni ir paprastesni darbo būdai ir medžiagos. Spalva medžio paviršiui suteikiama beicuojant organiniais natūraliais ar dirbtiniais dažais — anilino beicais ir įvairiais chemikalais — metalų druskomis.

Beicavimo skiedinio paruošimas. Pats paprasčiausias beicavimas yra medžio paviršiaus dažymas anilino beicais arba anilino dažais (tais pačiais, kurie tinka ir siūlams dažyti). Anilino beicai ir anilino dažai perkami dažniausiai milteliais arba grūdeliais popieriniuose maišeliuose, ant kurių paprastai yra ir nurodymai, kaip juos vartoti. Beicai arba dažai ištirpinami karštame vandenyje ir dar kiek pavirinami. Beico ar dažų vandenį daug dėti nereikia — jie labai stiprūs. Paprastai pakanka 5-10 g sausų miltelių 1 litrui vandens. Jei, norint gauti kurią nors spalvą, beicus ar dažus reikia maišyti, tai geriau juos virinti ir ištirpinti atskirai ir tik po to maišyti.

Paviršiaus paruošimas beicavimui prieš įvairios technikos išvežimą. Nulygintas, nusvidintas ir nusakintas (jei pušis ar eglė) medžio paviršius pirma sudrėkinamas vandeniu, o dar geriau — silpnu stalių klijų skiediniu. Tai daroma tam, kad pasikeltų medžio plaušai. Sudrėkintą geriau džiovinti stačią. Kai išdžiūsta, pakilę plaušai išilgai medžio nusvidinami svidinamuoju popieriumi. Dulkės iš medžio porų išvalomos kietesnių šerių šepečiu.

Beicavimas. Nusvidintas ir nuvalytas paviršius, prieš beicuojant, dar sykį negausiai drėkinamas vandeniu. Sudrėkintą galima lygiau .nubeicuoti. Tepama skudurėliu, kempine arba teptuku, suvilgytu karštame beico tirpale. Tepti reikia lygiai, vienodai, išilgai medžio ir, patogiausia, — laikant paviršių gulsčią. Išdžiūvęs paviršius lengvai pasvidinamas ir dar kartą patepamas: taip geriau susivienodina spalva. Medžio skersgalius pakanka patepti vieną kartą, nes jie paprastai sugeria daugiau dažų ir pasidaro tamsesni.

Politūravimas. Politūravimui gniaužtas (tamponas) daromas iš vilnonio skuduro (kojinės arba megztinio gabalo), kuris sulankstomas į gniutulą ir, sušlapinus jį politūra, aplenkiamas švaria padėvėta lininė medžiaga. Gniaužtą galima pasidaryti ir iš marlės ar vatos, bet jis nėra toks geras.

Tiek lakuoti, tiek ir politūruoti reikia šiltoje patalpoje. Politūruojant šaltoje aplinkoje, paviršius ilgiau džiūsta, o, be to, jame gali atsirasti balzganų dėmių, kurias sunku panaikinti. Politūravimo darbe reikia skirti keturis pagrindinius veiksmus: krovinių pervežimą, gruntavimą, politūravimą ir poliravimą.

Remtasi šaltiniu – https://lt.wikipedia.org/wiki/Beicavimas

Patiko? Pasidalink