Kiekvienas iš mūsų kasdien susiduriame su nauja informacija ir jos gausa: knygos, laikraščiai, interneto svetainės, televizija, kino filmai, reklaminės brošiūros ir kt. Tiek senovėje, tiek mūsų laikais, jau turėdami įvairiausias daugiafunkcines informacines technologijas, žmonės dalinasi savo sukauptomis žiniomis ir informacija, stengiasi jos gauti kuo daugiau ir kuo įvairesnės.
Taip pat jie siekia pažinti kitų šalių kultūrą bei tradicijas, taip stengdamiesi praturtinti savo kraštą ne tik savo šalies gyventojų kūryba, bet ir kitų valstybių kultūriniu paveldu bei išmintimi. Tai buvo siekiama nuo senų laikų per įvairių knygų, istorinių dokumentų, raštų ir architektūrinių paminklų aprašymų vertimus. Atsiradus vaizdo ir garso įrašymo galimybėms, informacijos keitimasis tapo dar aktualesnis ir intensyvesnis.
Turbūt nė neverta kalbėti, kad didelei auditorijai pateikiamų vaizdo ir garso įrašų vertimas privalo būti beatodairiškai teisingas ir kokybiškas. Tad dažniausiai toks darbas yra patikimas profesionalias paslaugas teikiantiems vertimų biurams ar kvalifikuotiems patyrusiems vertėjams, kurie gautą įrašą pirmiausia transkribuoja originalo kalba, o vėliau perrašytą tekstą išverčia į pageidaujamą kalbą ar kelias kalbas.
Atsiradus minėtiesiems įrašams iškilo klausimas – kaip turėtų būti pateiktas jų vertimas: ar įgarsintas tos šalies, kuriai jis bus pateiktas, kalba, ar pateikiamas subtitrais? Teksto dubliavimas tokiu atveju pakeistų originalo kalbą įgarsintu vertimu. Jei būtų pasirinktas subtitrų variantas, būtų girdima originali kalba, o vertimas pateikiamas paraleliai raštu. Tiek vienas, tiek kitas variantai turi ir savų pliusų, ir minusų.
Subtitrai. Šiuo atveju, pateikiamas vertimas reikiama šnekta, bet kartu girdima ir originalo kalba. Tai nėra labai blogai. Jei žmogus mokosi kažkokios kalbos, girdėti originalią kalbą ir matyti vertimą yra netgi labai pravartu, taip galima patobulinti savo užsienio kalbos žinias. Be to, net ir visiškai nesuprantant originalios kalbos, galima jausti šnekančiųjų nuotaiką, emocijas, pašalinius, kūrinį pagyvinančius, garsus ir kt., ko įgarsinantieji gali ir nesugebėti ar negalėti perteikti.
Kitas subtitruotos vaizdo medžiagos pliusas yra tas, kad nespėtą perskaityti tekstą galima sustabdyti bei perskaityti ir taip nieko, net menkiausios detalės nepraleisti. Be to, tai pigesnis vaizdo įrašo perteikimo kita kalba variantas, palyginus su įgarsinimu. Tačiau tai turi ir minusų. Jei vaizdo įraše kalba yra ilga ir greita, o žiūrima ne per kompiuterį, bet kino salėje ar per televiziją, stebėtojas gali tiesiog nespėti perskaityti vertimo ir kažko nesuprasti.
Dar vienu minusu galima būtų įvardinti apšvietimą, ekrano ryškumą. Jei vaizdas šviesus, o teksto vertimas pateikiamas šviesios spalvos raidėmis, gali būti sunku ar išvis neįmanoma jį įžiūrėti ir perskaityti. Analogiškai būtų ir su tamsiame fone juodomis raidėmis pateiktu vertimu. Be to, žiūrint filmą ar kitą vaizdo medžiagą, turinčią subtitrus, reikia sutelkti visą dėmesį į ekraną ir susikaupti skaitant, todėl varginamos akys.