Nėra patikimų duomenų, ar Žemės masės centras juda. Faktai liudija, kad, jeigu jis juda, tai, matyt, nedaug. Todėl sutapdinti bendros Žemės koordinačių sistemos pradžią su Žemės masės centru yra natūrali sąlyga. Be to, įvykdžius šią sąlygą, lengviau spręsti ir formuluoti uždavinį apie dangaus objekto judesį aplink Žemę, nes dangaus objekto tikrosios orbitos plokštuma visada eina per Žemės masės centrą.
Remiantis geocentrine koordinačių sistema, lengviau išreikšti geogravitacinį potencialą. Svarbu, kad viena iš bendros koordinačių sistemos ašių sutaptų su poline Žemės inercijos ašimi (jos atžvilgiu Žemės inercijos momentas turi didžiausią reikšmę). Ši ašis bus artima Žemės sukimosi ašiai. Kad ši sąlyga būtų geriausiai išlaikyta, A. Orlovas pasiūlė visos epochos inercijos ašį nukreipti vidutinį polių, gautą pašalinus iš tikrosios jo padėties visus numatomus periodinius judesio komponentus.
Šiuo metu pagal tarptautinį susitarimą sąlygine ašigalių vieta laikoma padėtis, artima vidutinei ašigalių padėčiai 1900-1905 m.
Apskritai elipsoidas ir jo gravitacinis laukas yra matematinis modelis, kuriuo aproksimuojama planetos arba jos natūralių palydovų forma ir gravitacinis laukas. Paprastai elipsoido parametrai (masė, kampinis judėjimo greitis, ekvatoriaus spindulys ir kt.) prilyginami tam tikriems realios planetos formos parametrams, elipsoido centras ir polinė ašis sutapdinami su masių inercijos centru ir planetos sukimosi ašimi. Toks elipsoidas vadinamas Normaline Žeme.
Normalinė Žemė kaip realaus kūno ir Žemės gravitacinio lauko pirmo priartėjimo matematinis modelis tiksliausiai išreiškia realią Žemės formą ir jos gravitacinį lauką, patenkina mokslinius ir praktikos poreikius. Pavyzdžiui, jis naudojamas tiriant Mėnulio judėjimo pobūdį, įvertinant planetų reiškinius ir sprendžiant daugelį geofizinių uždavinių, panaudojant dirbtinius Žemės palydovus ne geodeziniams reikalams ir skaičiuojant kosminių aparatų, leidžiamų į mėnulį ir kitus tolimus objektus, trajektorijas.
Aukštoji geodezija tiria ir geodinaminius reiškinius, susijusius su Žemės evoliucija. Žemės plutos judesiai, litosferos plokščių persistūmimas, kranto linijų ir jūrų bei vandenynų lygių pasikeitimas, nevienodas Žemės sukimasis ir jos polių judėjimas — tai sudėtingi reiškiniai, sąlygojami globalinių procesų. į juos reikia atsižvelgti apdorojant astronominius, geodezinius, gravimetrinius ir palydovų stebėjimo duomenis. Juos tiria ne tik geofizika, geologija, okeanologija, astronomija, bet ir aukštoji geodezija.
Pakartotinai niveliuojant ir matuojant vandens lygį įvairiuose geodinaminiuose poligonuose, galima patikimai įvertinti vertikaliuosius Žemės plutos judesius. Daug tokių darbų atliekama seisminėje zonoje.
Vertikaliųjų Žemės plutos judesių tyrimai Lietuvoje parodė, kad vidurio Lietuva leidžiasi 0,5-1,5 mm/metus, o rytiniai, pietiniai ir pajūrio rajonai tokiu pat greičiu kyla.
Ramiojo vandenyno litosferos grimzdimo greitis išilgai Kurilų—Kamčiatkos įdubos kinta nuo 7,5 cm/metus šiaurėje iki 8,5 cm/metus pietuose. Arktinių jūrų pakrantės azijinės dalies judesiai yra svyruojamieji, vertikalūs, jų amplitudė 10-12 cm, periodas — apie 20 metų.
Žemės paviršius grimzta išpumpuojant gruntinius ir artezinius vandenis. Kai kurie Tokijo rajonai per 50 metų nusileido 4 m, o Mechiko — iki 8,5 m.
Šiuolaikinė pasaulinės gamybos pažanga keičia globalinį Žemės vaizdą. Technogeniniai pakitimai artimiausiais dešimtmečiais didės realizuojant urbanizacijos projektus, toliau naudojant Žemės gelmių turtus, įsisavinant jūrų šelfus ir vandenynus.
Geodezija ir kvazarai, kuo tai susiję.