Batai ir internetinis apsipirkimas

Bene kiekvienos moters batų kolekcija yra pakankamai didelė. Be to, nemaža dalis moterų pripažįsta, kad jos jaučia tikrų tikriausią silpnybę moteriškai avalynei, o tai reiškia, kad batų paieškos tokiu atveju būna atliekamos pakankamai dažnai. Kaip bebūtų, kalbant apie avalynės pasirinkimą ir jos įsigijimą, taip pat visuomet turėtų būti kalbama ir apie konkrečius batų įsigijimo būdus. Nors nemenkai daliai pirkėjų atrodo, kad batai turėtų būti perkami tik fizinėse parduotuvėse, vis dėlto toks požiūris pamažu keičiasi ir internetinės parduotuvės sulaukia vis didesnio pirkėjų dėmesio. Trumpiau tariant, nepaisant to, kad batai tokiu atveju iš anksto negali būti pasimatuoti, yra sukuriamos labai puikios sąlygos pirkėjui netikusią avalynę grąžinti – nesusiduriant su jokiais papildomais sunkumais. Juolab, kad prieš perkant vieną ar kitą jums patikusią batų porą, jūs iš anksto gerai žinote, kokį dydį pasirenkate – ne tik šalia kiekvienų parduodamų batų yra pateikiami dydžiai, tačiau taip pat yra suteikiama galimybė peržiūrėti avalynės dydžių lenteles, tokiu būdu daug lengviau priimant teisingą sprendimą.

Bet kuriuo atveju, internetinis avalynės įsigijimo procesas pasižymi daugybe akivaizdžių privalumų, todėl visiškai nestebina, kad el. prekyba populiarėja nesustabdomais tempais. Taigi, jei jūs bent kartą nuspręsite išbandyti internetines parduotuves, kuriose yra prekiaujama moteriškais batais, akimirksniu pastebėsite, kokia didele skirtingų batų modelių įvairove pasižymi tokie šiuolaikiški sprendimai. Internetinės parduotuvės savo potencialiems pirkėjams gali pasiūlyti gerokai daugiau prekių nei fizinės parduotuvės, nes jų neapriboja fizinės vietos trūkumas. Be to, el. parduotuvės įprastai patiria ir mažesnius savo veiklos vykdymo kaštus, o tai reiškia, kad tai tiesiogiai atsispindi ir kainoje – pirkėjai internetu neretai jiems aktualias prekes įsigyja kur kas žemesnėmis kainomis, tokiu būdu sutaupydami.

Kaip bebūtų, moteriški batai visuomet turėtų būti pasirenkami atsižvelgiant ne tik į šiuolaikines mados tendencijas, tačiau taip pat ir į jūsų individualų skonį. Tai leistų būti visiškai tikromis, kad avėdamos įsigytus naujus batus jūs atrodytumėte labai stilingai ir jaustumėtės pasitikinčios savimi.

Jei vienas kanalizacijos tinklas surenka visų rūšių vandenys

Jei vienas kanalizacijos tinklas surenka visų rūšių (buitinius-ūkinius, gamybinius ir lietaus) vandenys arba buitinius-ūkinius ir lietaus vandenis, tai toks kanalizacijos tinklas vadinamas mišriosios kanalizacijos sistemos tinklu.

Kai yra atskiras kanalizacijos tinklas buitiniams-ūkiniams ir pramoniniams vandenims ir specialus atskiras tinklas lietaus vandeniui, tai tokia sistema vadinama atskirtąja kanalizacijos sistema. Atskirtoji sistema dar būna visiškai atskirtoji ir iš dalies atskirtoji.

Visiškai atskirtąja sistema vadinama tokia sistema, kur įrengiami kanalų tinklai buitiniams-ūkiniams, gamybiniams ir lietaus vandenims surinkti ir išleisti.

Jei kanalizacijos tinklas įrengtas tiktai buitiniams-ūkiniams ir pramoniniams vandenims, o lietaus vanduo nėra kanalizuojamas, tai tokia sistema vadinama iš dalies atskirtąja sistema.

Pusiau atskirtojoje kanalizacijos sistemoje, kaip ir visiškai atskirtojoje, įrengiami atskiri kanalizacijos tinklai buitiniams-ūkiniams ir lietaus vandenims. Praeinant kanalams netoli atvirųjų vandenų, dviejų kanalų kolektorių persikirtimo vietoje įrengiamos specialios kameros-slenksčiai, per kurias didesnių metu lietaus vandenys išleidžiami tiesiog į upę arba ežerą.

Tuo tarpu pirmieji, labiausiai užteršti, lietaus vandenys ir vandens kiekiai, silpnai lyjant, patenka į buitinio-ūkinio vandens kanalizacijos tinklo kolektorių ir nuvedami kanalizacinio vandens valymo įrenginius.

Kanalizacijos tinklas, surenkąs tik buitinį-ūkinį vandenį, vadinamas ūkinio vandens kanalizacijos tinklu, o surenkąs lietaus vandenį —lietaus vandens, arba tiesiog lietaus kanalizacijos, tinklu. Kanalizacijos tinklas, skirtas vien gamybiniams vandenims surinkti, vadinamas gamybinio, arba pramoninio, vandens kanalizacijos tinklu.

Kanalizacijos sistemą įvertinimas ir parinkimas Mišriosios, atskirtosios ir pusiau atskirtosios sistemos lyginamos pagal jų sanitarines ir ekonomines charakteristikas.

Tinkamiausia sanitariniu požiūriu yra mišrioji sistema, jei visi kanalizaciniai vandenys praleidžiami pro valymo įrenginius.

Pusiau atskirtoji sistema blogesnė, lyginant su mišriąja sistema, nes čia tam tikra užteršto lietaus vandens dalis per slenksčius išeina neišvalyta į atviruosius vandenis.

Atskirtoji sistema, lyginant su mišriąja ir pusiau atskirtąja. turi daugiau neigiamų ypatybių, nes visi lietaus vandenys čia dažniausiai išleidžiami į atviruosius vandenis nevalyti.

Mišriajai sistemai reikia didelių skersmenų kanalų; jie klojami mažesniais nuolydžiais ir nelietingu metu ne visiškai užpildomi, nes tekančio jais ūkinio vandens yra žymiai mažiau negu lietaus vandens. Todėl mišriosios sistemos kanaluose, nesant lietaus, būna maži vandens tekėjimo greičiai; kanaluose susidaro nuosėdos, organinės medžiagos pradeda pūti. Praleidžiant pro valymo įrenginius didelę masę mišraus vandens (ūkinio ir lietaus), tokiems įrenginiams pastatyti ir jiems eksploatuoti reikia didelių išlaidų. Netolygus ir, priklausomai nuo lietaus intensyvumo, kartais labai žymus mišraus vandens pritekėjimas į valymo įrenginius apsunkina jų eksploataciją.

Naudojantis elektroniniais teodolitais, galima automatizuoti matavimo procesus

Šiuo metu yra keletas elektroninių skleidimo būdų limbuose (skrituliuose) atskaičiuoti. Labiausiai paplitę yra kodinis inkrementinis ir dinaminis būdai. Skritulio atskaičiavimas pagrįstas dvejetaine skaičiavimo sistema. Si sistema labai patogi koduoti, nes ją sudaro tik du skaitmenys (0 ir 1). Šiuos skaitmenis lengva išreikšti fizikiniu būdu: šviesu ar tamsu, yra elektros įtampa arba jos nėra ir t. t. Iš dvejetainės sistemos informaciją mikroprocesorius perkoduoja Į įprastinę dešimtainę ir perduoda ją indikatoriui.

Taikant pozicinį kodų būdą, stiklinis skritulys radialiai trafaretiškai sužymimas šviesą praleidžiančiais ir tamsiais laukeliais. Pirmieji laukeliai dalijami į dvi (šviesią ir tamsią) dalis, kiti į keturias dalis ir t. t. Skleidžiama optiniu elektroniniu būdu panaudojant šviesos ir fotodiodus, kurie poromis išdėstomi abiejose skritulio pusėse. Pagal skritulio šviesos laidumo požymius formuojama dvejetainėje sistemoje absoliuti atskaitos reikšmė, kuri indikatoriuje pateikiama jau dešimtainėje sistemoje. Skleidimo tikslumas 0,25-1,5 mgon (maždaug 0,8-4″). Pozicinis kodų metodas pritaikytas teodolite T 1000 (Wild, Sveicarija).

Taikant inkrementinį būdą, skritulys sužymimas radialiniu rastru šviesiais ir tamsiais ruoželiais (inkrementais). Kiekvienas šviesus bei tamsus elementas sukelia fotodiode vieno periodo elektrinį signalą. Signalų skaičių registruoja skaitiklis.

Stebėtojas gauna ne absoliutinę krypties atskaitą, o tik krypties pokytį. Kai rastrų skaičius lygus 25 000, skleidimo tikslumas yra 0,2 mgon ( Inkrementinis būdas plačiai taikomas elektroniniuose teodolituose ir tacheometruose. Tai teodolitai ETh3 ir ETh4 (Opton, VFR), E2 (Kern, Šveicarija), DT-20 (Topcon, Japonija) ir kt.

Dinaminis skleidimo būdas panašus į inkrementinį, tik sužymėtas rastrais skritulys tolygiai sukasi (keli apsisukimai per sekundę). Norint sužinoti kampą, fiksuojama skritulio padalų praėjimo tarp dviejų kampą sudarančių krypčių trukmė. Sis metodas labai tikslus. Jis pritaikytas teodolite T 2000 (Wild, Šveicarija), taip pat elektroniniuose tacheometruose RECOTA ir RETA (Carl Zeiss, Vokietija). Tikslumas yra net 0,1 mgon (0,3″).

Dažnai elektroniniais metodais atskaičiuojama abiejose skritulio pusėse, šitaip pašalinant necentriškumo įtaką. Skritulių kodavimo ir skleidimo metodai nuolat tobulinami. Tobulėjant mikroelektronikai, gaminami lengvesni ir pigesni teodolitai. Ateityje jie turėtų pakeisti jau apie 70 metų naudojamus optinius teodolitus. Naudojantis elektroniniais teodolitais, galima automatizuoti matavimo procesus, nebereikia matavimo rezultatų rašyti į lauko žurnalus. Įvairios firmos pasaulyje gamina nemaža įvairaus tikslumo elektroninių teodolitų. Dažnai jie yra elektroninių tacheometrų sudėtyje.

Antžeminiai ženklai skirstomi į signalus ir piramides

Antžeminiai ženklai skirstomi į signalus ir piramides. Statomi mediniai ir metaliniai (stacionarūs ir išardomi) ženklai.

Antžeminiai ženklai reikalingi tam, kad būtų matomi gretimi punktai ir būtų galima išmatuoti kampus bei linijų ilgius. Matuojant instrumentas statomas ant instrumentinės signalo dalies stovo. Vizuojama j aukščiausią signalo dalį — vizavimo cilindrą. Signalo aukštis priklauso nuo atstumo tarp taškų, reljefo, augmenijos, statinių ir gali būti 10-50 m. Nuo signalo aukščio priklauso ir jo konstrukcija. Atliekant 1-os klasės trianguliaciją, vizavimo spindulys turi praeiti virš kliūties (reljefo, augmenijos, statinių) ne mažiau kaip 6 m, 2-os klasės — 2 m.

Piramidės statomos, kai atstumai tarp taškų nedideli (dažniausiai atliekant 3-os ir 4-os klasės trianguliaciją). Piramidės, kaip ir signalo, aukštis priklauso nuo vietovės. Matavimo instrumentas statomas ant žemes paviršiaus.

Statomi trijų arba keturių kojų signalai ir piramidės. Po kiekviena piramide ir signalu įkasamas požeminis ženklas. Kai signalas medinis, atpažinimo ženklas statomas vienos signalo kojos kryptimi 1,5 m atstumu nuo centro

Apsauginė plokštelė tvirtinama iš požeminio ženklo pusės. Kai piramidė medinė, atpažinimo ženklas statomas iš lauko pusės 1 m atstumu nuo vienos jos kojos.

Prie nuolatinių metalinių antžeminių ženklų atpažinimo ženklai nestatomi. Apsauginė plokštelė tvirtinama prie ženklo kojos. Demontavus išardomus metalinius antžeminius ženklus, virš požeminio ženklo ant betoninių pamatų statoma 5-6 m aukščio metalinė atpažinimo piramidė. Prie jos tvirtinama apsauginė plokštelė. Pastatytiems ženklams suteikiamas pavadinimas, sudaromas ženklo vietos abrisas ir jos aprašas.

Linijos, kurios horizontaliosios projekcijos ilgis vietovėje yra 357 m, 1:5 000 masteliu sudarytame plane bus lygus atkarpai xy.

Jeigu reikia rasti linijos horizontaliosios projekcijos ilgį vietovėje, kai žinomas jos ilgis plane, tai šis ilgis plane fiksuojamas skriestuvu. Paskui skriestuvo kojelės statomos ant horizontalios grafiko linijos taip, kad viena jo kojelė stovėtų ant kurio nors statmens, o kita — transversalės susikirtimo su horizontalia linija taške. Jeigu, pavyzdžiui, skriestuvo kojelės stovės taškuose z ir t, tai atstumas lygus 284 m.

Skersinio mastelio grafikas dažnai braižomas ant metalinės plokštelės. Braižymo tikslumas 0,1 mm.

Mastelio grafiniu tikslumu vadinamas linijos ilgis vietovėje, atitinkantis 0,1 mm atkarpą plane. Jei ši atkarpa trumpesnė kaip 0,1 mm, akis jos neatskirs nuo taško.

Taigi grafinis mastelio tikslumas gaunamas 0,1 mm padauginus iš skaitmeninio mastelio vardiklio M (0,1 mm), pavyzdžiui, skaitmeninių mastelių: 1:500; 1:1 000; 1:5 000; 1:25 000 grafinis tikslumas atitinkamai toks m: 0,05; 0,1; 0,5; 2,5.

Mastelio grafinis tikslumas rodo, kokio ilgio linija arba kokio skersmens kontūras turi būti matuojamas vietovėje, kad galima būtų juos pavaizduoti to mastelio plane. Pavyzdžiui, sudarant 1:25 000 mastelio žemėlapį, nereikia matuoti trumpesnių kaip 2,5 m ilgio linijų, nes jų negalima pavaizduoti žemėlapyje. Jeigu vietovės kontūras svarbus, tai jis vaizduojamas sutartiniu ženklu.

Dažnai tenka spręsti tokį uždavinį: kokio mastelio turi būti sudarytas žemėlapis ar planas, kad jame būtų pavaizduoti visi vietovės kontūrai, kurių skersmuo ne mažesnis kaip 2 m. Jeigu mastelio grafinis tikslumas 2 m, o trumpiausia atkarpa žemėlapyje 0,1 mm.

Taigi būsimo žemėlapio mastelis turi būti 1/20 000.

Mastelis, kuriuo sudarytas žemėlapis, vadinamas pagrindiniu masteliu. Kadangi žemėlapis yra sferinio paviršiaus atvaizdas plokštumoje, tai faktinis žemėlapio mastelis nebus pastovus ir skirsis nuo pagrindinio mastelio, t. y. mastelis bus kintamas.

Pagrindinį mastelį prilyginus vienetui, kintamas mastelis bus didesnis arba mažesnis už vienetą, pavyzdžiui, 1,025, 1,050 arba 0,980, 0,992 ir kt. Tokie masteliai vadinami kartografiniais.

Bet kuriame žemėlapio taške faktinis mastelis lygus pagrindinio ir kartografinio mastelių sandaugai.

Geodezinio tinklo punktų įtvirtinimas vietovėje

Remiantis geocentrine koordinačių sistema, lengviau išreikšti geogravitacinį potencialą

Nėra patikimų duomenų, ar Žemės masės centras juda. Faktai liudija, kad, jeigu jis juda, tai, matyt, nedaug. Todėl sutapdinti bendros Žemės koordinačių sistemos pradžią su Žemės masės centru yra natūrali sąlyga. Be to, įvykdžius šią sąlygą, lengviau spręsti ir formuluoti uždavinį apie dangaus objekto judesį aplink Žemę, nes dangaus objekto tikrosios orbitos plokštuma visada eina per Žemės masės centrą.

Remiantis geocentrine koordinačių sistema, lengviau išreikšti geogravitacinį potencialą. Svarbu, kad viena iš bendros koordinačių sistemos ašių sutaptų su poline Žemės inercijos ašimi (jos atžvilgiu Žemės inercijos momentas turi didžiausią reikšmę). Ši ašis bus artima Žemės sukimosi ašiai. Kad ši sąlyga būtų geriausiai išlaikyta, A. Orlovas pasiūlė visos epochos inercijos ašį nukreipti vidutinį polių, gautą pašalinus iš tikrosios jo padėties visus numatomus periodinius judesio komponentus.

Šiuo metu pagal tarptautinį susitarimą sąlygine ašigalių vieta laikoma padėtis, artima vidutinei ašigalių padėčiai 1900-1905 m.

Apskritai elipsoidas ir jo gravitacinis laukas yra matematinis modelis, kuriuo aproksimuojama planetos arba jos natūralių palydovų forma ir gravitacinis laukas. Paprastai elipsoido parametrai (masė, kampinis judėjimo greitis, ekvatoriaus spindulys ir kt.) prilyginami tam tikriems realios planetos formos parametrams, elipsoido centras ir polinė ašis sutapdinami su masių inercijos centru ir planetos sukimosi ašimi. Toks elipsoidas vadinamas Normaline Žeme.

Normalinė Žemė kaip realaus kūno ir Žemės gravitacinio lauko pirmo priartėjimo matematinis modelis tiksliausiai išreiškia realią Žemės formą ir jos gravitacinį lauką, patenkina mokslinius ir praktikos poreikius. Pavyzdžiui, jis naudojamas tiriant Mėnulio judėjimo pobūdį, įvertinant planetų reiškinius ir sprendžiant daugelį geofizinių uždavinių, panaudojant dirbtinius Žemės palydovus ne geodeziniams reikalams ir skaičiuojant kosminių aparatų, leidžiamų į mėnulį ir kitus tolimus objektus, trajektorijas.

Aukštoji geodezija tiria ir geodinaminius reiškinius, susijusius su Žemės evoliucija. Žemės plutos judesiai, litosferos plokščių persistūmimas, kranto linijų ir jūrų bei vandenynų lygių pasikeitimas, nevienodas Žemės sukimasis ir jos polių judėjimas — tai sudėtingi reiškiniai, sąlygojami globalinių procesų. į juos reikia atsižvelgti apdorojant astronominius, geodezinius, gravimetrinius ir palydovų stebėjimo duomenis. Juos tiria ne tik geofizika, geologija, okeanologija, astronomija, bet ir aukštoji geodezija.

Pakartotinai niveliuojant ir matuojant vandens lygį įvairiuose geodinaminiuose poligonuose, galima patikimai įvertinti vertikaliuosius Žemės plutos judesius. Daug tokių darbų atliekama seisminėje zonoje.

Vertikaliųjų Žemės plutos judesių tyrimai Lietuvoje parodė, kad vidurio Lietuva leidžiasi 0,5-1,5 mm/metus, o rytiniai, pietiniai ir pajūrio rajonai tokiu pat greičiu kyla.

Ramiojo vandenyno litosferos grimzdimo greitis išilgai Kurilų—Kamčiatkos įdubos kinta nuo 7,5 cm/metus šiaurėje iki 8,5 cm/metus pietuose. Arktinių jūrų pakrantės azijinės dalies judesiai yra svyruojamieji, vertikalūs, jų amplitudė 10-12 cm, periodas — apie 20 metų.

Žemės paviršius grimzta išpumpuojant gruntinius ir artezinius vandenis. Kai kurie Tokijo rajonai per 50 metų nusileido 4 m, o Mechiko — iki 8,5 m.

Šiuolaikinė pasaulinės gamybos pažanga keičia globalinį Žemės vaizdą. Technogeniniai pakitimai artimiausiais dešimtmečiais didės realizuojant urbanizacijos projektus, toliau naudojant Žemės gelmių turtus, įsisavinant jūrų šelfus ir vandenynus.

Geodezija ir kvazarai, kuo tai susiję.

PERVEŽIMO PASLAUGOS PRIEŠ MEDINIŲ PAVIRŠIŲ PARUOŠIMĄ

Aliejiniais dažais galima dažyti tik visiškai sausą tinką arba medį. Nudažius drėgną, nepakankamai išdžiūvusį paviršių, aliejiniai dažai uždaro visas medžiagos paviršiaus poras ir neleidžia išgaruoti drėgmei. Drėgmė tada kaupiasi po aliejinių dažų sluoksniu, dažytame paviršiuje atsiranda rudo skystimo pilnų pūslių, kurios vėliau trūksta, dažai lupasi, ir paviršius labai negražiai atrodo. Panašiai atsitinka ir nudažius drėgną medį, be to, šis ir pats pūva.

Drėgname tinke paprastai yra dar daug šarmų. Dėl to aliejiniais dažais dažytas drėgnas tinkas ne tik pūslėja, bet ir dažų sluoksnis ilgai nedžiūsta, būna minkštas, lipnus. Kad tinkas, ypač pataisytose vietose, greičiau džiūtų, galima jį pašildyti elektrine krosnele ar plytele. Šiam tikslui galima naudoti ir žarijas, tik reikia žiūrėti, kad neatsirastų smalkių.

Prieš gruntuojant sienas kalkių pienu patartina buitinę techniką išvežti.

Naujas arba pertrintas senas tinkas pirmiausia gruntuojamas kalkių pienu ir, kai gerai išdžiūsta, nuo jo nuvalomos smėlio kruopelės ir užtaisomi plyšiai; taip paruoštas tinkas gruntuojamas pokostu arba oksoliu. Geriausia gruntuoti grynu pokostu arba oksoliu, įmaišius truputį dažų — ochros, geležies raudės.

Viduje, sausose patalpose tinkuotus ir medinius paviršius galima gruntuoti karštu klijų skiediniu (8-10% stiprumo).

Prieš gruntuojant medžio dirbinius, gamintus iš pušies ar eglės, pirmiausia reikia pašalinti arba izoliuoti sakus, iškirsti ir po to medžio lopeliais užtaisyti šakas. To nepadarius, sakingose arba šakų vietose aliejiniai dažai blogai džiūtų, o jei ir išdžiūtų, tai dažytame paviršiuje vėliau atsirastų rudų dėmių. Tokias dėmes galima dažnai pastebėti šviesia spalva dažytuose paviršiuose.

Minkštus sakus, kurie slypi atviruose plyšeliuose medienoje, reikia iškrapštyti, o kurie išsiveržę į paviršių — nugramdyti. Po to sakingą medieną galima dar padeginti lituokline lempa arba karšta geležimi. Nuo kaitros išsiveržusius sakus — vėl tuojau nugramdyti. Kai mediena, palyginti, nelabai sakinga, pakanka ją tose vietose patepti šelako tirpalu, spiritiniu laku arba nitrolaku. Toki sakų izoliavimą galima atlikti ir po gruntavimo. Labai sakingą medieną, kuri nors būtų ir padeginta, reikia dar izoliuoti, nes, vien tik izoliavus arba išdeginus sakus, vėliau jie gali vėl prasiveržti pro dažų sluoksnį, ypač saulei pašildžius.

Medis gruntuojamas tomis pat medžiagomis, kaip ir tinkas. Tinko ir medžio paviršius, gruntuotas pokostu arba oksoliu, turi gerai išdžiūti (normaliai — 24 val.). Klijiniu glaistu, tiesa, galima glaistyti ir anksčiau, bet dažyti aliejiniais dažais visada geriau, kai aliejinis gruntas, jei sąlygos leidžia, yra ilgiau padžiūvęs.

Aštuonios bendrosios vairuotojų taisyklės

Pirmoji taisyklė.

Vairuotojas privalo viską matyti ir viską girdėti. Jis turi žinoti ne tik tai, kas vyksta prieš jį ir šalia jo, bet ir kas vyksta už jo. Jis privalo žiūrėti į užpakalinio vaizdo veidrodį kiek galima dažniau ir visada, prieš stabdydamas, sukdamas, apsisukdamas, keisdamas eismo juostą, persirikiuodamas nuo šaligatvio krašto į važiuojamosios dalies vidurį ir privažiuodamas prie šaligatvio.

Antroji taisyklė.

Pirmiausia eismo saugumas! Vairuotojas neturi atlikti veiksmų, galinčių sukelti pavojingą situaciją. Jis privalo rūpintis ne tik savo, bet ir kitų saugumu.

Trečioji taisyklė.

Vairuotojas privalo žinoti, kad kelyje jis ne vienas. Kiti taip pat turi teisę saugiai ir patogiai naudotis keliu. Todėl, keisdamas greiti bei stabdydamas, atsižvelgia į kitus eismo dalyvius.

Ketvirtoji taisyklė.

Vairuotojas turi būti ramus, paslaugus ir atlaidus kitiems vairuotojams. Jis negali trukdyti kitų transporto priemonių eismui ir užkirsti joms kelio. Esant reikalui, su noru padeda kitiems.

Penktoji taisyklė.

Vairuotojas turi įdėmiai sekti eismo reguliavimo signalus ir kelio ženklus, besąlygiškai paklusti signalams ir ženklų nurodytiems draudimams.

Šeštoji taisyklė.

Visa, kas juda, o ypač kas greitai juda skersai kelio, yra pavojinga vairuotojui ir tuo labiau, kuo greičiau juda.

Septintoji taisyklė.

Būti nekaltam, bet patekti į avariją yra lengva; vairavimo menas — nebūti kaltam ir nepakliūti į avariją.

Aštuntoji taisyklė.

Pati svarbiausia. Vairuotojas privalo laikytis eismo taisyklių, kurios yra kelių kodekse. Jis turi mintinai jas mokėti. Kad neprimirštų, jas perskaito kas du trys mėnesiai; toks pakartojimas vairuotojui labai naudingas.

Leistinas, saugus ir mažas greitis

Itin svarbu, kad vairuotojas sugebėtų pasirinkti atitinkamą važiavimo greiti. Pagrindinai nuo greičio priklauso eismo saugumas, tad sugebėjimas jį pasirinkti leidžia greitai ir visiškai saugiai atlikti kelionę.

Gerai žinomas yra per didelio greičio apibrėžimas. Per didelis greitis — tai per greitas važiavimas konkrečiomis kelio ir oro bei eismo sąlygomis. Vadinasi, dažnai didelis greitis nėra per didelis, o kartais, nepalankiomis sąlygomis, netgi mažas greitis gali būti pavojingas.

Koks gi jis buvo garsusis „Fordas-T“

Vairuotojai turi laikytis greičio apribojimo, pavyzdžiui, gyvenvietėse, kur paprastai eismo greitis negali viršyti 50 km/h. Taip pat negalima viršyti greiči0, nurodomų kelio ženklais.

Beje, netgi tam tikrame kelio ruože leistas greitis ne visada būna saugus, pavyzdžiui, esant rūkui ar lijundrai. Tuo atveju vairuotojas privalo mažinti greitį iki tokio dydžio, kad galėtų patikimai ir bet kokiomis aplinkybėmis saugiai valdyti automobilį.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Liaudies šokis: Aguonėlė

Antrą kartą kartojant „kaip, kaip aguonėlė žydi“, visi žaidėjai eina keletą žingsnių į centrą ir sudaro nepražydusį žiedą: keturi berniukai (kas antras iš ratelio) sueina centrą arti vienas kito ir atsitupia (jų rankos sukryžiuotos), kiti keturi, priėję prie tupinčiųjų, pasilenkia ir ištiesia rankas į priekį virš jų galvų, o mergaitės sustoja apie berniukus rateliu ir, ištiesusios rankas į centrą, taip pat pasilenkia priekį. Rankos per alkūnes šiek tiek sulenktos.

Mergaitės ir keturi stovintieji berniukai pamažu tiesiasi ir lenkiasi atgal, rankas keldami viršų ir (į pabaigą) pro šonus nuleisdami žemyn. Mergaitės rankas nuleidžia ligi pečių ir susikabina apie berniukus rateliu rankomis virš alkūnių. Keturi tupintieji berniukai pamažu keliasi ir atsilošia atgal. Pabaigoje jie leina tuos pačius tarpus tarp labiau išorėje esančių berniukų, ir visi berniukai susikabina mažu rateliu paprastai. Tokiu būdu pumpuras pamažu prasiskleidžia, ir visi žaidėjai sudaro žiedą.

Žiedas (berniukų ir mergaičių rateliai) vienodu greitumu sukasi dešinėn. Berniukai ties savo mergaitėmis. Pabaigoje mergaitės ir berniukai sudaro po dvi grandinėles, po keturis žaidėjus kiekvienoje. Geriausia, kad vieną grandinėlę sudarytu vieno ratelio mergaitės, kitą grandinėlę kito, o grandinėlės persi skirty ties žiūrovais ir gilumoje. Kraštinių mergaičių rankos už sijonukų.

Klasikinis liaudies šokis – Linelis

Berniukai sudaro taip pat dvi grandinėles po keturis kiekvienoje. Jos persiskiria tose vietose, kur ir mergaičių grandinėlės. Viena mergaičių grandinėlė eina į dešinę scenos pusę, o kita į kairę. Jos sudaro scenos šonuose du išvirkščius (veidu išorę) ratelius ir suka juos dešinėn (laikrodžio rodyklės kryptimi). Pabaigoje sustoja po dvi, veidu pasisukusios į žiūrovus. Kairėje scenos pusėje ta mergaitė, kuri vedė grandinėlę, sudaro porą priekyje su ta, kuri grandinėlėje buvo paskutinė. Gi dešinėje pusėje pirmoji ir galinė grandinėlės mergaitė yra gilumoje. Visos, kurios grandinėles vedė, yra arčiau berniukų, o tos, kurios buvo grandinėlės gale,— toliau.

Tuo metu viena berniukų grandinėlė eina keletą žingsnių į žiūrovų pusę, o kita į scenos gilumą. Po to jos suka atgal ir sudaro vieną išvirkščią ratelį scenos viduryje. Berniukų grandinėlės eina dideliais lankais ir ratelį sudaro pačioje pabaigoje. Sudarę išvirkščią ratelį, berniukai pakelia rankas ligi pečių ir susikabina krepšeliu pro priekį.

Tuo metu mergaitės, susikabinusios porose rankomis paprastai (dvi poros viename šone viena už kitos, o kitos dvi — kitame šone), siūbuoja po keturis kartus į šonus. Rankomis nepasileisdamos„ jos pirmiausiai svyra porose viena prie kitos, o paskui tolsta. Visa tai pakartoja du kartus.

Džigūno šokio žingsneliai

Berniukų ratelis pamažu sukasi ta pačia kryptimi, kaip anksčiau. Pabaigoje berniukai ratelio dar neišardo, tačiau atsiranda netoli savo mergaičių.

Tuo metu mergaitės, pasisukusios porose viena kitą, suploja po du kartus rankomis ir apsisuka susikabinusios dešinėmis parankėmis. Po to vėl suploja ir apsisuka susikabinusios kairėmis parankėmis. Pirmą kartą apsisuka po pusę rato, o antrą kartą pilną ratą. Tokiu būdu mergaitės porose pasikeičia vietomis.

Visi sudaro bendrą ratelį ir suka dešinėn. Kad sudarytų ratelį, berniukai paeina į išorę ir apsisuka su pramoginiais šokių bateliais, o mergaitės viena paskui kitą prieina prie savo berniukų iš dešinės pusės. Pabaigoje ratelis sustoja, porose žaidėjai pasisuka veidu vieni kitus.

Prekyba Onesie kombinezonais Lietuvoje – viena iš labiausiai dėmesio vertų investicijų

Prekyba Onesie kombinezonais Lietuvoje – viena iš labiausiai dėmesio vertų investicijų

Vis daugiau žmonių šiomis dienomis mąsto apie savo verslą, kas yra puikiai suprantama – kiekvienas norėtų būti ne pavaldiniu, o vadovu. Jei taip pat svajojate apie tai, galite pamiršti kančias ieškant rinkos, kurioje galėtumėte sukurti pelningą platformą – geresnės idėjos už investicijas į prekybą Onesie kombinezonais Lietuvoje nerasite.

Maža konkurencija. Vienas iš esminių investicijų į šią sritį Lietuvoje privalumų yra tai, jog konkurencija yra ypač maža. Lietuvoje Onesie kombinezonų platinimu užsiimančių įmonių tikrai nėra daug, o net ir tai darydamos jos Onesie kombinezonus platina pakankamai nedideliais kiekis. Tad turėdami pakankamai didelį įstatinį kapitalą bei sugebėdami jį tinkamai realizuoti, faktas, jog sugebėtumėte tapti šios rinkos Lietuvoje lyderiu, kas automatiškai garantuotų išties pakankamai dideles pajamas.

Tad turint laiko, noro ir lėšų laukti tikrai nereikėtų, kadangi matant tai, kokiais tempais pasaulyje populiarėja Onesie kombinezonai, tikrai realu, jog ši rinka Lietuvoje bus gerokai labiau užimta jau po pakankamai nedidelio laikotarpio.

Onesie kombinezonas – vis geidžiamesnė prekė Dar vienu labai dideliu privalumu investicijoms į šią sritį galime pavadinti faktą, jog Onesie kombinezonai išsiskiria išties labai didele paklausa, kuri ir toliau tendencingai kyla. Taip, galbūt Lietuvos rinkoje kol kas tai nėra ypač akivaizdu, bet pažvelgus į situaciją vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėse suprasite tikrąsias Onesie tipo kombinezonų perspektyvas, kadangi jie šiuose regionuose žmonių yra ypač mėgiami.

Ir tai yra puikia suprantama, kadangi šie kombinezonai demonstruoja išties puikų kainos ir kokybės santykį. Bet tai yra tik smulkmenos, palyginus su esminiu Onesie kombinezonų privalumu – ypač dideliu asortimentu. Onesie kombinezonų rūšių kiekį suskaičiuoti būtų išties sunku, kadangi jie yra nuolatos kuriami bei atnaujinami. Tad šiomis dienomis tarp galybės Onesie kombinezonų rūšių sau patinkančius ir tinkančius galės rasti ne tik suaugusieji, bet ir jų atžalos, kuriems pakankamai neseniai buvo išleistos bent kelios Onesie kombinezonų modelių serijos, išsiskiriančiais dizainais, kurie taps geriausia įmanoma dovana praktiškai bet kuriam vaikui.

Kiekvienas iš mūsų kasdien susiduriame su nauja informacija ir jos gausa

Kiekvienas iš mūsų kasdien susiduriame su nauja informacija ir jos gausa: knygos, laikraščiai, interneto svetainės, televizija, kino filmai, reklaminės brošiūros ir kt. Tiek senovėje, tiek mūsų laikais, jau turėdami įvairiausias daugiafunkcines informacines technologijas, žmonės dalinasi savo sukauptomis žiniomis ir informacija, stengiasi jos gauti kuo daugiau ir kuo įvairesnės.

Taip pat jie siekia pažinti kitų šalių kultūrą bei tradicijas, taip stengdamiesi praturtinti savo kraštą ne tik savo šalies gyventojų kūryba, bet ir kitų valstybių kultūriniu paveldu bei išmintimi. Tai buvo siekiama nuo senų laikų per įvairių knygų, istorinių dokumentų, raštų ir architektūrinių paminklų aprašymų vertimus. Atsiradus vaizdo ir garso įrašymo galimybėms, informacijos keitimasis tapo dar aktualesnis ir intensyvesnis.

Turbūt nė neverta kalbėti, kad didelei auditorijai pateikiamų vaizdo ir garso įrašų vertimas privalo būti beatodairiškai teisingas ir kokybiškas. Tad dažniausiai toks darbas yra patikimas profesionalias paslaugas teikiantiems vertimų biurams ar kvalifikuotiems patyrusiems vertėjams, kurie gautą įrašą pirmiausia transkribuoja originalo kalba, o vėliau perrašytą tekstą išverčia į pageidaujamą kalbą ar kelias kalbas.

Atsiradus minėtiesiems įrašams iškilo klausimas – kaip turėtų būti pateiktas jų vertimas: ar įgarsintas tos šalies, kuriai jis bus pateiktas, kalba, ar pateikiamas subtitrais? Teksto dubliavimas tokiu atveju pakeistų originalo kalbą įgarsintu vertimu. Jei būtų pasirinktas subtitrų variantas, būtų girdima originali kalba, o vertimas pateikiamas paraleliai raštu. Tiek vienas, tiek kitas variantai turi ir savų pliusų, ir minusų.

Subtitrai. Šiuo atveju, pateikiamas vertimas reikiama šnekta, bet kartu girdima ir originalo kalba. Tai nėra labai blogai. Jei žmogus mokosi kažkokios kalbos, girdėti originalią kalbą ir matyti vertimą yra netgi labai pravartu, taip galima patobulinti savo užsienio kalbos žinias. Be to, net ir visiškai nesuprantant originalios kalbos, galima jausti šnekančiųjų nuotaiką, emocijas, pašalinius, kūrinį pagyvinančius, garsus ir kt., ko įgarsinantieji gali ir nesugebėti ar negalėti perteikti.

Kitas subtitruotos vaizdo medžiagos pliusas yra tas, kad nespėtą perskaityti tekstą galima sustabdyti bei perskaityti ir taip nieko, net menkiausios detalės nepraleisti. Be to, tai pigesnis vaizdo įrašo perteikimo kita kalba variantas, palyginus su įgarsinimu. Tačiau tai turi ir minusų. Jei vaizdo įraše kalba yra ilga ir greita, o žiūrima ne per kompiuterį, bet kino salėje ar per televiziją, stebėtojas gali tiesiog nespėti perskaityti vertimo ir kažko nesuprasti.

Dar vienu minusu galima būtų įvardinti apšvietimą, ekrano ryškumą. Jei vaizdas šviesus, o teksto vertimas pateikiamas šviesios spalvos raidėmis, gali būti sunku ar išvis neįmanoma jį įžiūrėti ir perskaityti. Analogiškai būtų ir su tamsiame fone juodomis raidėmis pateiktu vertimu. Be to, žiūrint filmą ar kitą vaizdo medžiagą, turinčią subtitrus, reikia sutelkti visą dėmesį į ekraną ir susikaupti skaitant, todėl varginamos akys.